Bilietas į sėkmę – unikalus tembras

Dominga, Olga, Karmen, Paskualita, Azučena – operos solistė Jovita Vaškevičiūtė svetur dažniau išgirsta ne savo, o vaidinamų herojų vardus. Kad užsieniečiams nereikėtų kankintis mėginant ištarti jos pavardę, dainininkė nuo šiol prisistatys prie lietuviško vardo pridėdama į pavardę šiek tiek panašų pseudonimą „Vasca“.

Kvietimų dainuoti savito balso tembro mecosopranui netrūksta tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Šiuo metu ji repetuoja Giuseppe Verdi „Trubadūrą“, kurį stato režisierė Dalia Ibelhauptaitė. Premjera – gruodžio 2 d. Vilniaus Kongresų rūmuose.

Gimusi Azučenai
„Man atrodo, kad Jovita yra gimusi atlikti Azučenos vaidmenį tiek vokalo, tiek temperamento požiūriu. Mes dar nematėme nė pusės jos kūrybinio potencialo, ši solistė balsu prilygsta scenos dinamitui. Laukiu nesulaukiu, kaip jos Azučena scenoje susitiks su Asmik Grigorian heroje Leonora. Per „Svynį Todą“ jos vos kudlų viena kitai neišpešė… Tokia energija nuo abiejų sklido!“ – kalba režisierė.
„Aš labiau laukiu susitikimo su Laimonu Pautieniumi, kuriam norėčiau atkeršyti už mėlynes, kurias jis įstatė man po akimis vaidinant „Svynį Todą“. Kurį laiką net grimo nereikėjo, mat tame spektaklyje vaidinau Elgetą“, – šmaikštauja p. Vaškevičiūtė, prisimindama nelinksmą nuotykį scenoje. Žinoma, priduria solistė, dabar lengva juokauti, bet tuomet linksma nebuvo: Laimonas neapskaičiavo smūgio ir taip pastūmė, kad parkritusi ji ilgai negalėjo atsistoti.
„Mintis buvo viena: pro kurią pusę geriau iššliaužti iš scenos. Apsičiupinėjau nosį, ar nesulaužyta, liežuviu patikrinau, ar dantys neišbyrėjo. Viskas buvo vietoje, tik akių negalėjau atmerkti. O dar visą antrą veiksmą reikėjo vaidinti. Ir atidainavau. Tik nusilenkti į sceną po spektaklio ėjau įsikibusi į ranką solistėms. Po spektaklio važiavau į ligoninę, kad peršviestų galvą. Laimė, nieko rimto nenutiko“, – šypsosi p. Jovita.
Dainininkė sako dievinanti G. Verdi, jo „Trubadūras“ – apskritai atgaiva sielai, o Azučenos vaidmuo – itin energingas tiek fiziškai, tiek psichologiškai. „Džiaugiuosi galimybe vėl dirbti su Dalia. Ji sugeba matyti kiekvieną mano judesį – ar koją ne taip pastačiau, ar ranką ne taip laikau. Tai lobis, kai režisierius taip dirba. Kiti tik pasako, ką reikia daryti, ir palieka vaidmenį tavo sąžinei. O Dalia neleidžia nė sekundės pamesti savo herojės“, – kalba p. Jovita.

Lemtingas skambutis
Nuo ko gi viskas prasidėjo? Kaune gimusi ir užaugusi artistė dainavimo gabumus ėmė demonstruoti dar vaikystėje – kas rytą traukdavo „Du gaidelius“, kol mama neapsikentusi nuvedė pas darželio muzikos pedagogę, ji parengė mergaitę „Dainų dainelei“. Toji „Dainų dainelė“ buvo pirma ir paskutinė, tačiau su muzika p. Jovita sulipo: Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje mokėsi skambinti fortepijonu, paskui perėjo į chorinio dirigavimo specialybę, žinodama, kad kartu galės mokytis dainuoti. Baigusi gimnaziją, vokalo studijas nusprendė tęsti Vilniuje. Nuvažiavo į LMTA, iš budėtojos išgavo trijų dainavimo dėstytojų telefonus. Dviem iš jų neprisiskambino, o atsiliepusi prof. Sigutė Stonytė sutiko išklausyti. Tą skambutį p. Vaškevičiūtė vadina likimo dovana.
„Vėliau dėstytoja pasakojo, kad per pirmąją perklausą išgirdo tik vieną gražią natą, nes aš ne dainavau, o rėkiau. Mano balsas buvo didelis, bet visiškai nevaldomas. Praėjo daug laiko, kol supratau, kad ne balso galingumas, o tembras ir kitos subtilybės lemia publikos simpatijas“, – pasakoja solistė.
Po dvejų metų parengiamųjų studijų pas prof. Stonytę ji įstojo į klasikinio dainavimo specialybę. Po bakalauro sekė magistro studijos, vėliau dvejus metus mokėsi pas Virgilijų Noreiką ir šviesaus atminimo Vytautą Viržonį Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) rengiamose studijose. Čia, sako p. Jovita, ji daug išmokusi, o sykiu su kolegomis pastatė P. Čaikovskio „Eugenijų Oneginą“.

Tarp Vilniaus ir Talino
Pašnekovė kartkartėmis aplanko buvusią dėstytoją, kuri kadaise įstatė ją į tinkamas vėžes, taip pat ima privačias žinomų dainininkų pamokas. Tiesa, jose nebūtinai išgirsta ką nors naudinga. „Štai prieš dvejus metus turėjau dvi legendinio Vokietijos mecosoprano Christos Ludwig pamokas. Ji – neeilinė dainininkė, bet moko taip pat, kaip visi. O kai visa jėga užtraukiau Karmen ariją, paprašė dainuoti tyliau, „kad lempos nesprogtų“, – juokiasi p. Vaškevičiūtė.
Pirmasis solistės blynas – Ulrikos vaidmuo jos mėgstamo G. Verdi operoje „Kaukių balius“ – neprisvilo. Po jo buvo sukurti sėkmingi vaidmenys Operos ir baleto teatre. Antai 2006 m. už Suzuki vaidmenį garsiojo Anthony Minghellos režisuotoje operoje „Madam Baterflai“ p. Jovita pelnė „Operos švyturių“ apdovanojimą kategorijoje „Metų operos viltis“.
Dar besimokydama pas V. Noreiką ir V. Viržonį solistė patraukė Talino operos vadovų dėmesį – ją pakvietė dainuoti G. Verdi „Rigoleto“ spektaklyje. Nuo tada su estais užsimezgė graži draugystė – Taline ji periodiškai dainuoja spektakliuose ir koncertuose. Vienas pastarųjų vaidmenų – Olga Dimo Bertmano statytame „Eugenijuje Onegine“, ten ji dainavo sykiu su Merūnu Vitulskiu.
Į Vakarų Europos operos teatrus p. Vaškevičiūtei kelius atvėrė ne klasikinės operos. Lemtingu vaidmeniu p. Jovita vadina Domingą vengrų kompozitoriaus P. Eotvoso operoje „Meilė ir kiti demonai“ pagal G. Garcios-Marquezo romaną. Bendras Glaindborno festivalio (Didžioji Britanija), LNOBT ir festivalio „Gaida“ pastatymas 2008-aisiais atkreipė Kelno ir Strasbūro teatrų vadovų dėmesį. Lietuvės solistės balsas žemu registru skambėjo it tikros juodaodės (jos herojė Dominga – juodaodė), tai sužavėjo vokiečius, prancūzus ir patį P. Eotvosą.

Ką dievina prancūzai
Atlikdama juodaodės Domingos vaidmenį dainininkė neišvengė kuriozų. „Pradėkime nuo to, kad per 20 spektaklių buvo sunaudota koks kibiras tamsaus grimo. Juo buvo tepamas ne tik veidas, bet ir ausys, krūtinė, o po spektaklio neretai pamiršdavau jį nusiplauti. Mane suprasti gali tik Kristianas Benediktas (tenoras Vaidas Vyšniauskas), dažnai vaidinantis Otelą“, – juokiasi p. Jovita. Dar labiau ji kvatoja prisimindama, kaip prancūzai LNOBT ieškojo juodaodės dainininkės: „Paskambina iš Prancūzijos į teatrą ir sako – norime sudaryti sutartį su jūsų juodaode. Mūsiškiai atsako, kad čia tokių nėra. Po ilgų kalbų išaiškėjo, kad ta ieškoma juodaodė esu aš – mėlynakė blondinė.“
Kitas sėkmingas p. Vaškevičiūtės vaidmuo – indėnė Paskualita šiuolaikinėje J. Adamso operoje „Dr. Atomic“, pasakojančioje apie atominės bombos išradėjus. „Kai išgirdau pirmas natas, atėmė žadą. Kaip tenorams ar sopranams iššūkis yra aukštos natos, taip man – žemos. Ten dainuoju ne mecosopranu, o kontraltu, nes reikia pasiekti tą žemąją „do“. Pasigirsiu – kai pirmą kartą uždainavau, dirigentas net nutildė orkestrą, norėdamas išgirsti mano balsą. Ir nustebęs kartojo: „Palaukit, nesupratau, kaip čia taip?“ – šypsosi ji. Beje, Prancūzijoje po šio vaidmens p. Jovita sulaukia ypatingų ovacijų – prancūzai dievina žemus moteriškus balsus.

Poilsiui – džiazas
Dėl šių dviejų netradicinių vaidmenų p. Vaškevičiūtė sparnus į užsienį kelia vis dažniau, o suderinti darbą LNOBT ir Europos teatruose jai pavyksta sumanaus agento dėka.
Kuo dainininkė užsiima užvėrusi operos teatrų duris? Moteris sako dievinanti senąją animaciją – turi prikaupusi daugybę filmukų įrašų. Jai labai patinka ir seni rusiški filmai – daugelį jų gali cituoti atmintinai. „Animaciją ar filmą dažniausiai pažiūriu ryte gerdama kavą. Vakare mane geriausiai atpalaiduoja muzika. Džiazas, žvakės ir gera kompanija – kas gali būti geriau?“ – šypsosi dainininkė. Ji pasakoja dievinanti pažintines keliones, ypač į egzotiškus kraštus. Kaip tik dabar su artimais žmonėmis p. Jovita planuoja kelionę į kurią nors Azijos šalių. Tuose kraštuose jai jau teko viešėti – su Rygos operos teatro trupe artistė vaidino Kinijoje, pramogų mieste Makau. Anot pašnekovės, kinai žavisi europietiška kultūra, labai mėgsta operą – bilietai į Rygos teatro spektaklius buvo išpirkti gal prieš pusmetį.
Beje, kartais p. Jovita dainuoja uždaruose vakarėliuose – žinomus džiazo ar popmuzikos kūrinius. „Kitokį repertuarą prieš keletą metų pradėjau dainuoti dėl draugų – vestuvės, gimtadieniai. Dažniausiai koncertuoju neatlygintinai“, – paaiškina ji.

Išmokė punktualumo
Dainininkė puikiai žino, kas yra scenos baimė, tačiau stengiasi jai nepasiduoti. „Pamenu, reikėjo greitai pasirengti Karmen vaidmeniui LNOBT. Dainuoti reikėjo prancūzų kalba, tuo metu jos visai nemokėjau. Intensyviai ruošiausi, tačiau grįžus į Lietuvą prieš pat premjerą ėmė drebėti rankos. Kažkas iš kolegų net nusistebėjo – Jovita bijo? Tada supykau ant savęs ir baimės priepuolis praėjo. Scenos baimė negali neegzistuoti. Bet reikia su ja susidraugauti, kitaip ši profesija – ne tau“, – dėsto ji.
Ko dar ji išmoko scenoje? „Pirmiausia – punktualumo. Pamenu, Trakų pilyje dainavome V. Klovos „Pilėnus“. Per pertrauką nuėjau pasitaisyti grimo. Išeinu lauk – tyla. Matau, kad orkestras pasiruošęs groti, o man reikės dainuoti po trumpos įžangos. Nuo vieno pilies bokšto iki kito bėgte bėgau. Pamenu, mergaitė šūktelėjo: „Žiūrėkite, Mirta bėga.“ Dabar visi žino, kad ko jau ko, o manęs į sceną kviesti nereikia – stovėsiu ir lauksiu“, – juokiasi operos dainininkė.
Ji sako neretai pamąstanti apie karjeros pabaigą, tačiau šios mintys didelio liūdesio nekelia. „Mėginu suprasti, kad ateis laikas, kai nebegalėsiu dainuoti energingosios Karmen ar Olgos. Tiesiog kūnas nebebus toks. Ir nieko čia nepakeisi. Operos dainininko karjera – laikinas dalykas. Kuo anksčiau pradėsi mąstyti, kad visko yra pradžia ir pabaiga, tuo bus lengviau“, – įsitikinusi p. Vaškevičiūtė.