Eksporto rinkos – didmiesčių penketukai

Pasaulinės gyventojų migracijos iš kaimo vietovių į miestus tendencijos reiškia, kad ieškantiems tvaraus eksporto galimybių ir naujų klientų derėtų pasidairyti nišų pagal gyventojų skaičių ir perkamąją galią kur kas sparčiau nei kiti valstybių regionai augančiuose didmiesčiuose. Rinkų ekspertai mano, kad tokia strategija perspektyvesnė, nei siekis patekti į visoje šalyje veikiančių didžiųjų prekybos tinklų lentynas, vaikantis kainoms jautrių klientų.

Kaip paaiškėjo, tų perspektyvių nišų toli dairytis nereikia – jų galima rasti Minske, Varšuvoje, Sofijoje, mūsų Vilniuje. O besižvalgantiems plačiau, į Naująjį pasaulį, derėtų susitelkti į Tailando, Vietnamo, Kamerūno, Kenijos ir Pietų Afrikos didmiesčių penketukus.

Tokias išvadas pateikia Vilniuje įsikūrusios strateginių tyrimų bendrovės „Euromonitor International“ (EI) ekonomistai, kurie jau kelinti metai nagrinėja miestų tendencijas ir plėtros perspektyvas.

Iš naujo atrado Minską

Ko gero, didžiausias EI tyrėjų atradimas – tai kaimynė Baltarusija, kuri pagal penkių šalies didžiausių miestų plėtros ir perkamosios galios augimo potencialią ateinančius penkiolika metų nusileis tik egzotiškajam Tailandui.

Tiesa, baltarusiai, kaip ir daugelio kitų perspektyviausių besivystančio pasaulio didmiesčių Vietname ar Afrikos žemyne gyventojai, pradeda nuo palyginti žemos perkamosios galios rodiklių, tačiau plėtros tempas įspūdingas.

Atskirai analizuojant Vidurio ir Rytų Europos sostines pagal ekonomikos plėtrą vėl akivaizdžiai lyderiauja Minskas: 2 mln. gyventojų turinčio miesto bendrasis vidaus produktas (BVP) per pastarąjį dešimtmetį išaugo du kartus, kai visa Baltarusijos ekonomika stiebėsi apie 60%.

Taip pat prognozuojama, kad iki 2030 m. Minskas išliks tarp sparčiausiai besivystančių Vidurio ir Rytų Europos šalių sostinių su Bulgarijos Sofija. Vilnius Vidurio ir Rytų Europos miestų reitinge užima ketvirtą vietą po Bukarešto ir lenkia kitų Baltijos šalių sostines, taip pat Varšuvą.

Tiesa, Minsko gyventojo metinės vartojimo išlaidos šiuo metu nesudaro nė pusės to, ką per metus išleidžia vilnietis. Vilniuje vartotojo išlaidos gyventojui 2017 m. perkops 10.500 Eur ir bus didžiausios iš aplinkinių šalių sostinių.

Prekybos tinklas – ne panacėja

Ne vienas Lietuvos eksportuotojas tarp sau keliamų uždavinių, kaip labiau įsiskverbti į pasirinktą užsienio rinką, įvardija siekį patekti į tų šalių prekybos tinklus. Tokiu keliu mina ne viena mūsų maisto gamintoja. Pavyzdžiui, šią savaitę pradėta prekiauti „Švyturio“ alumi viename didžiausių prekybos tinklų Šiaurės Kinijoje „Eurasia Shopping Mall“. Šia kryptimi taip pat juda „Birštono mineraliniai vandenys“ – Kinijoje jie prekiauja „Vytauto“ ir „Akvilės“ mineraliniu vandeniu, taip pat derasi su „Bright Food“ – antru didžiausiu prekybos tinklu Kinijoje.

Kasparas Adomaitis, „Euromonitor International“ vyresnysis analitikas, mano, kad tokia strategija nebūtinai efektyviausia. Jis pabrėžia, kad didieji miestai apskritai turėtų būti patrauklesni Lietuvos gamintojams, nei bandymas patekti į kokį stambų užsienio prekybos tinklą. „Dažnas Lietuvos gamintojas tiesiog neturi tokio gamybos pajėgumo, kad dideliems prekybos tinklams būtų įdomus. Todėl užimti nišinę vartotojų grupę dideliuose miestuose turėtų būti paprasčiau ir tai greičiau leistų sulaukti rezultatų, nei siekis tiekti produktus visai Lenkijai, Čekijai ar kitai šaliai“, – sako p. Adomaitis.

Tai netiesiogiai patvirtina ir Peteris Youngas, Honkongo platinimo įmonės „The Chemcentral Group Hong Kong“ atstovas.

Bendrovė nuo 2011 m. per savo padalinį Šiaurės ir Baltijos šalyse „Scapa Scandia Ltd.“ į Kiniją reeksportuoja lietuviškus, latviškus produktus, tarp jų – „Švyturio“ alų, BIOK kosmetiką, Latvijos „Ramkalni“ konditerijos gaminius.

Ponas Youngas sako, kad „Švyturys“ pateko į prekybos centrų lentynas pirmiausia dėl didesnio matomumo, o ne siekio daugiau parduoti per prekybos centrus. „Tai labiau susiję su produkto matomumo rinkoje stiprinimu. Alaus prekybos apimtis kur kas labiau priklauso nuo gebėjimo įsiūlyti produktą didmenomis barams ir kavinėms nei prekybos centrams. Tam segmentui mes ir skiriame daugiau savo energijos, kad pasiektume rezultatų“, – aiškino p. Youngas.

Į centrus – dėl matomumo

„Euromonitor International“ taip pat nurodo, kad besivystančių šalių atskirų regionų gyventojų įpročiai, kam, kiek ir kaip leisti pinigus, labai skiriasi ir priklauso nuo demografinės gyventojų sudėties bei gyvenimo būdo.

Kinijos vartotojų pajamų ir išlaidų analitikai pabrėžia, kad, atsižvelgiant į miestų dydį, labai skiriasi ir gyventojų pajamos. Pavyzdžiui, pirmo lygmens Guangdžou didmiestyje vidutinės namų ūkio pajamos 2013 m. siekė apie 17.600 Eur, o mažesniame antro lygmens Landžou mieste – jau tik 6.900 Eur. Mažesniuose trečio, ketvirto lygmens miestuose ir kaimo vietovėse jos buvo dar kuklesnės. Analitikai kartu pripažįsta, kad, šalies vyriausybei siekiant „harmoningos visuomenės“, takoskyra tarp pajamų lygio ilgainiui mažės.

Pono Youngo teigimu, daugelis užsieniečių mano, kad Kinijos rinka gali „sugerti“ begalinį kiekį importinės produkcijos. Iš tiesų importo rinkos gana ribotos. Daugelis kinų perka vietos produkciją už labai mažas kainas.

„Todėl Lietuvos gamintojai savo prekes turėtų orientuoti ne į masinį kinų vartotoją, o į išsilavinusį elitą, iš užsienio namo sugrįžusius kinus ir čia gyvenančią užsieniečių bendruomenę, užsienio kapitalo įmones, todėl ir mes orientuojamės į šiuos segmentus“, – sakė p. Youngas. Kita vertus, įmonių logika būti matomam prekybos centrų lentynose suprantama. Danas Vaitkevičius, komercijos atašė Pekine, sako, kad kinai importuotas prekes renkasi pagal tam tikrą tvarką: pirmiausia jų akys krypsta į gerai žinomus prekių ženklus, tada į prekes iš gerai žinomų ir didelių valstybių. Paskui sprendimą pirki lemia draugų rekomendacijos, o paskutinėje vietoje – atsitiktinis pasirinkimas. „Todėl manyčiau, kad tapti gerai žinoma preke Kinijoje yra tikrai didelis iššūkis, reikalaujantis tiek kantrybės ir laiko, tiek papildomų finansinių išteklių“, – akcentavo Lietuvos komercijos atašė Pekine.

Vilnius – paslaugų sostinė

„Euromonitor International“ miestų tyrime skelbiama, kad Vilnius patenka tarp trijų Vidurio ir Rytų Europos miestų, kurie nuo 2005 m. iki 2013 m. labiausiai išaugino darbuotojų skaičių aukštos pridėtinės vertės paslaugų sektoriuose. Nors daugiausia darbuotojų skaičius pridėtinės vertės sektoriuose pašoko Sofijoje ir Rygoje (po 7,5%, atitinkamai iki 23% ir 18% visos miestų darbo rinkos), šiame ekonomikos segmente besidarbuojančių vilniečių dalis per aštuonerius metus taip pat išaugo 5,7%, iki 15%. Ponas Adomaitis tai aiškina tuo, kad per pastaruosius metus buvo pritraukta daugiau stambių užsienio investuotojų, o tai byloja apie miesto patrauklumą. Tačiau Vilniui teks vis labiau konkuruoti dėl naujų investuotojų su Rytų Europos miestais.

„Paslaugų sektoriaus augimo greitis priklausys nuo to, kokius darbuotojų įgūdžius, atlyginimus miestas galės pasiūlyti investuotojams, kaip sostinė sugebės investuoti į savo infrastruktūrą, kad tai vėliau atsipirktų pritraukiant daugiau investuotojų. Daug diskutuojama apie Vilniaus skolas, jei jos trukdys kelti miesto konkurencingumą ir patrauklumą, tai gali paveikti investicijas“, – perspėjo analitikas.

Straipsnis publikuotas dienraštyje „Verslo žinios“ ir VŽ rubrikoje „Premium“ gegužės 6 d.