Dovanų karalius dar nemirė
Tačiau „Akropolis“ iki šių metų sausio tesumokėjo pusę sumos, t. y. 19,371 mln. Lt. Ir piniginės atverti daugiau neketina – pasirodo, „smarkiai pasikeitė ekonominės aplinkybės“. Paaiškėjo, kad žemė Lietuvoje per sunkmetį atpigo – gal negirdėjote? O krautuvininkai ne tik girdėjo, bet ir suskubo apie tai pranešti Vilniaus apygardos teismui, o jo teisėja Rita Kisielienė maloningai atleido pirkimo–pardavimo sutartį pasirašiusius pirkėjus nuo prievolės vykdymo. Pamanykit, kas tie 21 mln. Lt – juk ne iš ponios teisėjos kišenės...
Bendrovė „Akropolis“ savo ieškinyje nurodė, kad sklypas prie Vingio parko dabar vertas kone perpus mažiau nei prieš keletą metų, kai buvo įsigytas. Ar ponia Kisielienė nesibaimina, kad precedento paakinti ją užvers tūkstančiai ar dešimtys tūkstančių ieškinių ir būsto paskolas įsigyti paėmę piliečiai ims įrodinėti, kad jų NT vertė krito perpus? Beje, lygiai tokia pačia teise galėtų pasinaudoti ir juridiniai asmenys, ir ilgalaikes patalpų nuomos sutartis sudarę asmenys. O gal Lietuvoje vis dar kas galima Jupiteriui, negalima jaučiui?
Ir kaip ilgai tas VP jupiteris šaipysis iš valstybės, rašydamas metraštin savo pergalių istorijas? Jų pradžia buvo išties įspūdinga – 2003 m. tuometinė bendrovė „VP Market“ pasinaudojo įstatymų lengvatomis, taikomomis invalidų organizacijų valdomoms bendrovėms, ir iš valstybės iždo susigrąžino 76,244 mln. Lt PVM. Tada VŽ konsultavę teisininkai sutarė, jog VMI neišnaudojo savo galimybių, kad sandorį pripažintų niekiniu, nesikreipė į teismą, siekdama tokio pripažinimo. Vėlgi – pinigai juk valdiški...
Gudriųjų schemų meistrai pasižymėjo ir „Vakarų skirstomųjų tinklų“ privatizavimo istorijoje. Nuo šio privatizavimo iki LEO LT panaikinimo „Maximų“ savininkai „iš oro“ į savo kišenę įsimetė ne mažiau kaip 680 mln. Lt, o galbūt net ir daugiau (VŽ, 2009 12 07). Išardžius trigalvio slibino LEO LT valdas, Ignas Staškevičius, „NDX energijos“ valdybos pirmininkas, komentuodamas, kodėl jo valdoma bendrovė nepareikalavo didesnės sumos už skyrybas, užsiminė, jog tam įtakos turėjo ir supratimas, kad finansiniu požiūriu valstybė dabar išgyvena ne geriausius laikus.
Tereikėjo pusmečio, kad išgaruotų ne tik minėtas „supratimas“, bet ir vešliai sukerotų godumo daigai. Ir ko gi jiems nevešėti, jei neslopstantį apetitą reguliariai patręšia skylėti įstatymai, valdininkų neapsižiūrėjimas (labai švelniai tariant) ir net teismų dosnumas.
Vilniaus apskrities viršininko administracija svarsto galimybę kreiptis į aukštesnės instancijos teismą – belieka tikėtis, kad bent šįkart valstybės interesas bus apgintas.
