Kontrabandos karai XIX a. Lietuvoje
O Kauno gubernatoriui 1870-aisiais teko pripažinti,
Kazokams nepavyko sutramdyti Lietuvos kontrabandininkų
Kontrabandininkų tinklas Lietuvos teritorijoje veikė dar XVI a. – jau 1520-aisiais Kauno muitininkai skundėsi: „Mūsų pastatyta muitinė Kaune ir keliai į Kauną buvo aplenkti, pirkliai važiavo kitu keliu, vežė
O karalius Žygimantas I 1525 m. savo laiške irgi piktai minėjo pirklius, „praminančius naujus neleistinus kelius Žemaitijoje“.
Tuos kontrabandininkų kelius bandyta naikinti (juos suardavo arba perkasdavo grioviais), bet tai mažai tepadėjo.
Po trečiojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (1795-aisiais) Lietuvos siena su Prūsija tapo vakarine Rusijos
Bandydama taisyti padėtį caro valdžia 1811 m. saugoti sieną patikėjo Dono kazokų pulkams. Iš pradžių atrodė, kad šie žiaurumu pagarsėję kareivos kaipmat įves tvarką Lietuvos pasienyje. Tačiau ilgainiui paaiškėjo, kad kovai su kontrabanda kazokai visiškai netinka – jie buvo pernelyg nedrausmingi ir „...linkę į žmogiškąsias silpnybes“. Todėl 1822-aisiais kazokai kaip „neužkirtę kelio nuolatinei kontrabandinei veiklai“ prarado valdžios
VERSLO TRIBŪNA
Darbą pradėjo pirmoji specializuota vaikų odontologijos klinika Lietuvoje „Neodenta Kids“. Ji atidaryta Kaune, Brastos g. 22. Pasitelkę naujausias technologijas ir modernią įrangą profesionalūs vaikų odontologai čia teikia įvairias paslaugas: dantų šalinimo ir gydymo, burnos higienos, vaikų dantų atstatymo keramikiniais vainikėliais ir kt. Tai tik pirmas žingsnis į „Neodenta Kids“ vaikų odontologijos klinikų tinklą visoje Lietuvoje. Metų pabaigoje Kaune, Savanorių pr., duris atvers antroji „Neodenta Kids“ klinika, o 2026 m. pavasarį – ir pirmoji Vilniuje, kuri įsikurs naujausiame ir moderniausiame sostinės rajone „Sakai“.
Jau dešimtus metus iš eilės vykstančiame „Acme grupės“ renginyje „Gerų darbų mugė“ šiemet surinkta rekordinė suma – 327 tūkst. eurų, skirta labdaringai veiklai. Suaukotos lėšos bus naudojamos tęsti pradėtus ir inicijuoti naujus projektus, sprendžiančius švietimo, sveikatinimo bei kitas visuomenei aktualias problemas.
„Lietuvos vardas Europoje skamba vis garsiau“ – su šia žinia grįžta antrą kartą organizuojama konferencija apie ES investicijų teikiamas galimybes ES+U, vyksianti rugsėjo 25 d. „Compensa“ koncertų salėje. Šių metų konferencijos tikslas – priminti, kokią įtaką Lietuva turi visai Europos Sąjungai.
Naujiena Lietuvos radijo rinkoje – programėlė Radijas.lt. Tai patogi, šiuolaikiška ir funkcionali radijo klausymo platforma, suteikianti klausytojui platų lietuviško garsinio turinio pasirinkimą. Čia vienoje vietoje populiarios Lietuvos FM radijo stotys, taip pat pamėgtos licencijuotos šalies internetinės radijo stotys be reklamos, galimybė norimu metu klausyti radijo žinių, kitų informacinių laidų bei rubrikų, laimėti prizus ir sužinoti viską, kas vyksta mylimos radijo stoties eteryje bet kuriuo metu.
Saugoti pasienio carinė Rusija metė dar daugiau kariuomenės: ruože nuo Palangos iki Jurbarko ėmė budėti apie 700 vadinamosios Vilniaus brigados kareivių.
1827 m. Rusijos imperijos sienų sargyba buvo pertvarkyta kariniais pagrindais, Lietuvoje įkurta Virbalio muitinės apygarda, joje sieną su Prūsija saugojo Tauragės ir Virbalio pasienio sargyba.
Visoje pasienio su Prūsija zonoje (kuri siekė
Kontrabandinės prekės būdavo konfiskuojamos, o paskirta bauda turėdavo du ar penkis kartus viršyti tų prekių vertę.
Ypač griežtai – fizinėmis bausmėmis (dažniausiai – plakimu rykštėmis), katorga, trėmimu, atidavimu į rekrūtus, civilines arešto kuopas būdavo baudžiami kontrabandininkai, jėga pasipriešinę caro pasieniečiams ir muitininkams.
Tačiau visos šios griežtos ir gausios priemonės nepasiekė tikslo. XIX a. viduryje Kauno gubernijoje kontrabandos kasmet būdavo sulaikoma maždaug už 30–60 tūkst. rublių.
Tai buvo labai dideli pinigai: Žemaitijoje XIX a. viduryje dvarininkai 1 kg šviežios jautienos pirkdavo maždaug už 5 kapeikas, tiek pat mokėdavo ir už 10 kiaušinių, kailiniai kainavo 3, o nauji batai – 1 ar 2 rublius. Bernas dvare per metus uždirbdavo apie 8 rublius.
Bet grįžkime prie kontrabandininkų – šie,
Kontrabandininkai „apdrausdavo“ savo nelegalius krovinius nuo rizikos įkliūti
Trečiajame XIX a. dešimtmetyje kontrabanda Lietuvos ir Prūsijos pasienyje darėsi vis labiau organizuota, o kontrabandininkai ėmė skirstytis į skirtingas kastas. Kai kurios Prūsijos bendrovės net ėmėsi savotiškai „drausti“ gabenamas kontrabandines prekes nuo rizikos, kad jas
1824 m. Laukuvos parapijos žydas Notka Blumbergas, įtartas kontrabandos gabenimu, tardymo metu atskleidė tokio „draudimo“ schemą. Anot jo, turtingesni pirkliai samdo „transportuotojus“, šie, nuvykę į Prūsiją, nuperka reikiamą prekių kiekį, tačiau sumoka už jas tik dalį pinigų. Likusią dalį įsipareigoja grąžinti tik tuo atveju, jei nelegalus krovinys sėkmingai perkirs sieną. Jei įkliūdavo su kontrabanda, „transportuotojas“ pardavėjui likusios pinigų dalies nebegrąžindavo, tačiau prarasdavo ir tą, kurią jau buvo
Tiesiogiai gabenti prekių paprastai samdydavo vadinamuosius „furmanus“, dažniausiai – žydus. Pastarųjų tarp kontrabandininkų buvo ypač gausu, teigiama, kad, pavyzdžiui, Tauragės krašte jie kontroliavo visą prekybą nepaisydami jokių pasienio apribojimų.
1845-aisiais žydų kareivius net buvo uždrausta skirti į pasienio apsaugos tarnybą, nes jie netrukdavo sutarti su savo tautiečiais kontrabandininkais, o 1861 m. žydams iš viso buvo uždrausta kurtis
Tiek rusų valdininkai, tiek to meto spauda nesismulkindami tvirtino, kad žydai XIX a. pradžioje buvo pagrindinis kontrabandos pasienyje variklis, jų tuo metu ir įkliūdavo daugiausia. Ir tik ilgainiui esą į šį verslą įsijungė ir pasienio valstiečių, jie tapdavo kontrabandininkų juodadarbiais – vežikais, prekių slėpėjais ir pan. XIX a. pabaigoje lietuvių spauda (pavyzdžiui, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“) jau atvirai rašė, kad iš kontrabandos daugiausia pelnosi ir mažiausiai rizikuoja jos
Caro muitininkams ir policininkams dažniausiai tepavykdavo sulaikyti tik tiesioginius kontrabandos gabentojus – jau minėtus „furmanus“.
Pastarieji kontrabandinių prekių pirklių per tarpininkus paprastai būdavo samdomi iš žemiausių visuomenės sluoksnių: pabėgusių baudžiauninkų, besislapstančiųjų nuo rekrūtų prievolės ar net kriminalinių nusikaltėlių.
Kita vertus, tarp „furmanų“ netrūko ir papildomu
uždarbiu susigundžiusių valstiečių, knygnešių. Taigi kontrabandininkai buvo gana
marga publika ir ją sunku vertinti vienareikšmiškai
neigiamai.
Kontrabandininkų tinklas buvo ypač tankus Telšių ir Raseinių
apskrityse, taip pat kituose pasienio su Prūsija regionuose. Net oficialiuose
raštuose (sakykim, 1893 m. pasirodžiusiame Kauno gubernijos įsteigimo
penkiasdešimtmečiui skirtame leidinyje) rusų valdininkams tekdavo pripažinti,
kad dauguma pasienyje su Prūsija ir Lenkijos Karalyste gyvenančių valstiečių bei
Tokį kontrabandos klestėjimą skatino ir beatodairiška Rusijos imperijos muitų politika. 1857 m. caro valdininkai nustatė labai mažus prabangos prekių (kurių valstiečiams beveik nereikėjo) muitus ir labai didelius – pigių, kasdienių buities prekių. Nenuostabu, kad netrukus oficialiose rusų muitininkų ataskaitose su kartėliu pripažinta, kad dideliais muitais apdėtos prekės į šalį įvežamos „...beveik be išimčių slapta ir... labai daug.“
Pasienio su Prūsija gyventojai ilgainiui pradėjo įprasti naudotis gerokai pigesnėmis ir kokybiškesnėmis kontrabandinėmis vokiškomis prekėmis. 1842 m. išspausdintuose „Žemaičių prisiminimuose“ buvo net kelis kartus pažymėta, kad prūsų pasienyje valstiečiai gyvena turtingiau ir gražiau nei jų kaimynai. Tas pat pastebėta ir 1874 m. išleistame Raseinių apskrities aprašyme.
Dažniausiai kontrabandininkai per sieną gabendavo sidabro lydinius, sachariną, spiritą, arbatą, cigarus, galanterijos
Kontrabandininkų ir caro kareivių mūšiai pasienyje
Išlikę carinių muitinių apygardų dokumentai
liudija, kad XIX a. Lietuvos ir Prūsijos pasienis buvo virtęs tikru karo lauku,
ten tarp kontrabandininkų ir rusų pasieniečių neretai užvirdavo nuožmūs
mūšiai.
Kontrabandą trečiame ir ketvirtame XIX a. dešimtmečiuose jau
gabendavo dideli organizuoti būriai, nuo 20 iki 100 vyrų, juos vadino
„partijomis“. 1831-ųjų ir 1863-iųjų sukilimai padėjo valstiečiams apsirūpinti
Būtent todėl, anot Kauno gubernatoriaus,
„kontrabandininkų akiplėšiškumas pasiekė kraštutines ribas“.
1831-ųjų sausį
rusų pasieniečiai galėjo tik bejėgiškai stebėti, kaip Raseinių apskrities Kaupių
kaimo apylinkėse pasirodė apie 70 kontrabandininkų būrys. Jų sulaikyti nepavyko,
nes pažeidėjai „visą laiką atsišaudė“. O kai pagaliau iškviestos stipresnės
žandarų pajėgos apsupo visą rajoną, kontrabandininkų ir pėdos jau buvo
Beveik tuo pat metu kita kontrabandininkų „partija“ (trys vežimai, lydimi 70 valstiečių) sumušė ties Stremkaičių kaimu buvusios pasienio užkardos sargybinius ir ramiai perėjo sieną.
Stremkaičių kaimo užkardos pasieniečiai, matyt, šio įvykio buvo smarkiai įbauginti, nes kiek vėliau jau gerokai mažesni kontrabandininkų būriai toje vietoje nieko netrukdomi nuolat kirsdavo
Maždaug po mėnesio, sustiprinę savo pajėgas, rusų pasieniečiai kontratakavo: netikėtai užklupo iš Prūsijos su kontrabandiniu kroviniu grįžtantį maždaug 30 valstiečių būrį. Susišaudymo metu keli valstiečiai žuvo, tačiau kitus nuo arešto išgelbėjo gretimo kaimo žmonės, jie padėjo pažeidėjams pasislėpti.
Kontrabandininkai neliko skolingi: 1833-iųjų liepą keli iš jų išprovokavo susišaudymą pasienyje netoli Vainuto. O kai į šūvių skardėjimą suskubo vietos rusų pasieniečių visos pajėgos, kitas gausus
1834 m. Kretingos užkardos pasieniečiams sulaikius vieną prūsų ūkininką, netrukus šią užkardą užpuolė apie 100 ginkluotų vyrų ir išvadavo suimtąjį. O 1840 m. panaši istorija jau nutiko ir Švėkšnoje – čia valstiečių būrys užpuolė konfiskuotas kontrabandines prekes saugančius rusų kariškius ir perėmė jas. Vėliau tardomi visi savo kaltę neigė ir aiškino, kad užpuolimą esą įvykdė Prūsijos gyventojai. Tuo tarpu caro žandarų žiniomis, kiekvienas valstietis, dalyvavęs šioje „operacijoje“, iš gaujų vadeivų gavo po 6
1844 m. spalį smarkus susirėmimas įvyko netoli Palangos užkardos, kur 25 caro pasieniečiai susidūrė su 80 kontrabandininkų. Kovos metu žuvo 4 kontrabandininkai, tiek pat buvo sužeista, rusams pavyko sulaikyti 43 nelegalių prekių ryšulius, atimti 11 šautuvų ir vieną pistoletą. Per susišaudymą buvo sunkiai sužeisti ir du rusų pasieniečiai.
Tokių susirėmimų dažnumas ir intensyvumas išties stebina: štai vos per mėnesį, nuo 1850 m. birželio 8 iki liepos 10 d., Palangos
O vienos įnirtingiausių kontrabandininkų ir rusų pasieniečių kautynių Prūsijos ir Lietuvos pasienyje įvyko 1870 m. sausio 7 d., kai dvidešimt raitųjų rusų sargybinių užklupo 17 kontrabandininkų rogių vilkstinę.
Šios kautynės buvo ypač aršios: rusams pavyko sučiupti didžiąją kontrabandinio krovinio dalį, tačiau jiems vadovavęs kapitonas Melechas buvo mirtinai sužeistas keturių, o sargybinis Ščegolevas – šešių kulkų.
„Šventosios“ kontrabandos keliai ir klystkeliai
1865 m. spalio 5 d. Rusijos vidaus reikalų ministro įsakymu visoje imperijoje buvo uždrausta spausdinti ar įvežti iš užsienio bet kokius leidinius lietuvių kalba lotynišku raidynu.
Šitaip prasidėjo iki 1904-ųjų trukęs lietuviškos spaudos draudimas. Carinė pasienio sargyba buvo ypač skatinama kovoti su lietuvių knygnešiais, gabenančiais nelegalią lietuvišką spaudą. Sargybiniai ir muitininkai už kiekvieną sulaikytą knygą gaudavo po 10 kapeikų, o už vieną pūdą
Gabenti draudžiamą lietuvišką spaudą buvo labai pavojinga. Ne vienam knygnešiui tekdavo susigrumti su rusų pasieniečiais, ne vieną šie sugavę žiauriai primušdavo.
Vienas iš laikraščio „Varpas“ redaktorių Jonas Kriaučiūnas savo atsiminimuose pasakojo, kaip kartą į jo knygyną Tilžėje užsuko garsusis knygnešys J. Bielinis.
Knygnešys buvo visas apdraskytas, o veidas
Manoma, kad per 40 metų trukusį spaudos draudimo laikotarpį nelegaliai per sieną draudžiamą lietuvišką spaudą yra gabenę keli tūkstančiai lietuvių knygnešių. Iš viso per spaudos draudimo laikotarpį nuo carinės valdžios pasieniečių ir policijos nukentėjo apie 2.900 knygnešių.
Vis dėlto patys knygnešiai, ypač žymesni ir apsukresni, paprastai per sieną draudžiamos literatūros negabendavo. Dažniausiai jie tik nuvykdavo į Prūsiją kokiu nors legaliu pretekstu, ten įsigydavo lietuviškos spaudos siuntą, o ją per sieną nešti patikėdavo netoliese gyvenusiems kontrabandininkams „profesionalams“.
Šie leidiniai galiausiai tapo vienu iš lemiamų lietuvių tautos formavimosi ir valstybės atkūrimo veiksnių. Todėl dabar toks nelegalus lietuviškos spaudos gabenimas vadinamas „šventąja
Nors to meto lietuvių kaimiečiai iš esmės palaikė kontrabandininkus, ypač knygnešius, žmonės (taip dažniausiai nutinka) mokėjo atskirti grūdus nuo pelų. Pavyzdžiui, laikraštyje „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“ buvo apgailestaujama, kad iš kontrabandos greitai ir lengvai pralobę žmonės dažnai „virsta ant pikto“ – demoralizuojasi, nešvenčia religinių švenčių, girtuokliauja ir nusikalsta.
Caro valdžia taip ir nepajėgė sustabdyti į Lietuvą plūstančių lietuviškų knygų srauto. Nuo 1865-ųjų iki spaudos draudimo pabaigos į
