Islamo ištakos. Koranas

Visus 23 metus, per kuriuos Mahometas patirdavo tai, ką vadino apreiškimais, musulmonai jo žodžiuose ieškojo paguodos ir patarimo. Jie gaudavo atsakymų ir į esminius, ir į mažiau svarbius klausimus, susijusius, pvz., su prekyba, santuoka, konfliktų sprendimu, asmenine higiena ir elgesiu su vergais.

„Islamo ištakos. Koranas“ – antroji VŽ pateikiamo straipsnių ciklo dalis apie islamo religiją. Apie Alacho pasiuntinį Machometą, Artimųjų Rytų aukso amžių ir Musulmoniškąją Ispaniją skaitykite savaitgalį.

Kaip ir dauguma to meto žmonių, Mahometas buvo beraštis ir negalėjo užrašyti žodžių, kuriuos girdėjo. Todėl jis persakydavo apreiškimus savo artimiausiems žmonėms, o šie išmokdavo pamokymus mintinai. Ilgainiui Mahometo sekėjai ėmė užrašinėti apreiškimus, kad šie nebūtų užmiršti po pranašo arba jo bendražygių mirties. Rašytiniai tekstai musulmonų valstybėse paplito labai greitai. Po Mahometo mirties 632 m. tekstai per kelis dešimtmečius išplito iki Egipto vakaruose ir Indijos rytuose. Mahometo žodžiai pasiekė daugelį tolimų tautų ir buvo užrašyti įvairiais dialektais. Nors daugelis žmonių manė, kad Mahometo mokymą užtenka perduoti iš lūpų į lūpas, išsilavinę musulmonai baiminosi, kad laikas, kalbų ir kultūrų skirtumai gali iškraipyti šventus žodžius. Jų nuogąstavimai pasitvirtino, kai ėmė plisti įvairiausios abejotinos sakytinės ir rašytinės apreiškimų interpretacijos. Ši tendencija sukėlė ypač didelį nerimą, nes buvo tikima, kad Mahometui žodžius tiesiogiai padiktavo Dievas. Sunerimti vertė ir tai, kad kai kurie pamokymai prarado ryšį su arabų kultūra, kuriai Mahometas visada teikė labai didelę reikšmę.

Kalifas Osmanas (Utmanas), trečiasis Mahometo įpėdinis, nutarė galutinai išspręsti šią problemą. Jam valdant (644–656 m.) visi Mahometo apreiškimai – ir rašytiniai, ir sakytiniai – buvo surašyti klasikine arabų kalba į vieną knygą. Knygos kopijos vėliau buvo išsiųstos į svarbiausius islamiškus miestus: Damaską, Meką ir Basrą su nurodymu, kad visos ankstesnės apreiškimų interpretacijos turi būti sunaikintos.

Valdant Osmanui, Koranas įgijo galutinę, pripažintą formą. Nuo to laiko tik šis vienas tekstų rinkinys laikomas autentišku Mahometo mokymu ir vieninteliu šaltiniu, iš kurio musulmonai turi semtis gyvenimo išminties.

Bibliniai veikėjai Korane

Adomas ir Ieva (Adem & Hawwa)

Korane abiem, Adomui ir Ievai, tenka atsakomybė už tai, kad paragavo uždraustojo vaisiaus, o Biblijoje kaltinama Ieva, sugundžiusi Adomą. Priešingai nei Biblijoje, Korane Dievas atleidžia nusidėjėliams ir nusiunčia juos į Žemę kaip savo atstovus.

Abraomas (Ibrahim)

Ir Biblijoje, ir Korane Dievas liepia Abraomui paaukoti sūnų. Biblijoje sakoma, kad sūnus yra Izaokas, o Korane liepiama paaukoti vyriausią sūnų Izmaelį, jis laikomas arabų protėviu.

Mozė (Musa)

Korane Mozė išgelbėja žydus nuo vergovės ir iš Dievo gauna šventąją knygą – Torą. Iš visų pranašų Korane jis minimas dažniausiai, o islamas jį laiko viena iškiliausių istorinių asmenybių.

Marija (MARYAM)

Pagal Koraną Dievo valia Marija susilaukia sūnaus būdama nekalta, nors ji tėra paprasta moteris. Korane Marija yra žymiausia moteris, ji minima kelis kartus daugiau nei Naujajame Testamente. Jai Korane skirtas net eiliuotas tekstas.

Jėzus (ISA)

Korane Jėzus nėra nukryžiuojamas. Jis paimamas į dangų ir Teismo dieną sugrįš iš ten kaip Mesijas. Koranas neigia, kad Jėzus buvo Dievo sūnus – jis buvo mirtingas žmogus, išrinktas skelbti Dievo žodį. Jam buvo apreikštas šventraštis – Biblija, bet ilgainiui ji buvo iškraipyta.

infogr.am::infogram_0_korano_skaiciai-8