Taikomosios dailės muziejuje – pokylių suknelių paroda

Pasak Aleksandro Vasiljevo (1959 m.), per pastarąjį amžių šimtai dizainerių ir siuvėjų bandė patenkinti išrankiausių klienčių skonį, kurdami neprilygstamą aukštosios mados drabužį – vakarinę suknelę, kuri visuomet žavėjo ir žavės žiūrovą, – juk tai moteriškos laimės įsikūnijimas ir simbolis.

Pokylių suknelės tėra tik nedidelė dalis iš A. Vasiljevo rūbų ir aksesuarų kolekcijos. Skaičiuojama, jog vien suknelių joje – per 10.000. „Ne pasigirti norėdamas sakau, kad tokiai kolekcijai, kokia dabar yra, surinkti prireikė beveik 40 metų“, – apie savo kolekciją yra sakęs A. Vasiljevas. Vertingų daiktų mados istorikas ieško Europos ir JAV mados ir specialiuose interneto aukcionuose, sendaikčių turguose. Nedidelė kolekcijos dalis dovanota.

Iš Rusijos į Prancūziją 1982-aisiais emigravęs mados istorikas VŽ „Savaitgaliui“ yra pasakojęs, jog tokioje didelėje šalyje kaip Rusija kolekcionuoti tinkamų daiktų jis randąs labai mažai. Pirmiausia – dėl revoliucijos ir po jos užgriuvusio socializmo, kai nebeturintys kuo vilkėti žmonės masiškai persiūdavo, taisydavo drabužius.

„Pagrindinė socializmo dilema: valgyti nėra ir tualetinio popieriaus nėra. Ir drabužių nėra“, – sako p. Vasiljevas. Anot jo, socializmas – pagrindinis kostiumų kolekcijų priešas. Kodėl? Nes drabužiams saugoti reikia daug vietos, o Rusijoje erdvūs miestiečių butai po revoliucijos paversti mažomis „komunalkomis“.

Parodos „Kvietimas į pokylį“ ekspozicija sykiu yra ir mados istorijos dalis nuo laikmečio po Pirmojo pasaulinio karo, kai pobūviai iš pompastiškų iškilmių salių persikėlė į šokių ir naktinių klubų sales, o šias užliejo džiazas. Tuomet atsirito art deco mada, moterų emancipacijos atspindys. XX a. 3 deš. pabaigoje suknelės ėmė ilgėti, kol pasiekė grindis.

Pasak parodos rengėjų, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui pokylių sumažėjo, bet jie vis dar buvo rengiami. Mados pasaulyje ėmė skambėti Maggy Rouff, Lucieno Lelongo, Cristobalio Balenciagos, Jeanne Lanvin, kiek vėliau Paryžiuje – Christiano Dioro, Pierre‘o Balmaino vardai. Niujorke tuo metu šlovės spinduliuose maudėsi iš Kijevo kilusi amerikiečių dizainerė Valentina Sanina-Schlee. Karo pabaiga ir kareivių demobilizacija atgaivino pokylių sales. 1947 m. Dioras moterims pasiūlė viliojantį New Look įvaizdį, jo sukurti platūs tiulio sijonai buvo tartum tyčia siūti pokyliams. Paskiau – tvistas, šeikas ir mini.

Populiarėjančios iškilmingos ceremonijos ant raudonojo kilimo – Kanų kino festivalis, „Oskarų“ teikimo ceremonija Holivude ir „Cezario“ kino premija Paryžiuje – ėmė diktuoti savas pokylių suknelių madas. Paskiau jos išgyveno XX a. pabaigoje kilusį ekologijos ir minimalizmo bumą, kiek vėliau – maksimalizmo, kurį įkūnijo Oscarasdela Renta, Johnas Galliano, Alexanderis McQueenas, Vivienne Westwood, Karlas Lagerfeldt‘as ir kiti.

Turtingus klientus palietusi XXI a. ekonominė krizė dizainerius privertė supaprastinti vakarinių suknelių pasiūlą ir kurti pramonines kolekcijas (pr?t-?-porter). Tačiau jaunieji mados kūrėjai viliasi, kad aukštosios mados klestėjimo laikotarpis sugrįš, ir kuria prašmatnias sukneles.

Visa tai – parodoje „Kvietimas į pokylį. 1915–2015“, ji veiks iki 2016 m. gegužės 10 d.