2015-08-14 15:54

VŽ vertina „Picnic & Bistro“: Vingio parke skrandžio nepradžiuginsi

Gal neteks ilgai laukti, kol kavinių konkurencija Vingio parke pakoreguos „Picnic“ kainas ir aptarnavimo kokybę. Juditos Grigelytės Vladimiro Ivanovo (VŽ) nuotr.
Gal neteks ilgai laukti, kol kavinių konkurencija Vingio parke pakoreguos „Picnic“ kainas ir aptarnavimo kokybę. Juditos Grigelytės Vladimiro Ivanovo (VŽ) nuotr.
Kai skaičiai Lietuvos ir Viduržemio jūros šalių meteorologiniuose žemėlapiuose antra savaitė nėmaž nesiskiria, o mieste gaudai kiekvieną progą įkvėpti grynesnio oro, keturios VŽ žurnalistės „Restoranų gidui“ tarsi savaime pasirinko kavinę „Picnic & Bistro“ sostinės Vingio parke.

Tiesą sakant, – ne savaime. Dėl visko kalta Irma: pirmasis jos vizitas pavasarį į „Picnic & Bistro“ (P&B) ir džiaugsmas, kad kitoje „Vingio“ estrados pusėje veikianti „Lakštingala“ turi konkurentą, įkvėpė ją pasikviesti ten pietų koleges. „Bet kas galėjo pagalvoti, kad tik alus ten gardus. Ir su bulvytėm iš bado nemirsi...“ – vėliau nelinksmai pasakė ji.

Apie tai, kas gerai

Tačiau pirmiausia – apie gerus dalykus. Puiku, kad kavinę atidarė entuziastai ir žmonės su polėkiu, – kokie gi kitokie kviestų savo lankytojus naktį stebėti meteoritų lietaus. Geras ekonominis „P&B“ interjeras – medis, minimalizmas ir aiškumas. Valgiaraštis atitinka bistro koncepciją – picos, suvožtiniai (žmonės juos vadina burgeriais), salotos, kelios sriubos. Maisto čia sau rastų ir vegetarai, ir „mėsėdžiai“.

Puiku – medinė terasa ir šviežiai spaustų sulčių baras kavinės prieigose, vaikiškos kėdutės, stalelis kūdikiams tualete. Gera muzika. Ji apgaubia ir į tingią tėkmę sulydo aplinkinių pokalbius, iš mobiliųjų sklindančias melodijas, vaikų čiauškesį. Atsipalaiduokime, juk vasara...

Kas galėtų būti gerai

Šioje vietoje priartėjame prie pagrindinės bet kurios maitinimo įstaigos sudedamosios – virtuvės. Juk kad ir kokios draugiškos būtų „P&B“ alaus kainos, jį ragaudamas vis tiek praalksi. Alaus neragavome. Vyno taip pat ne. Beje, itin kuklus jo ir palyginti platus stipriųjų gėrimų sąrašas rodo savininkus nesant vyno žmonėmis. Bet tai ne esmė ir ne bėda. Grįžkime prie virtuvės, t. y. patiekalų.

Užsisakėme jų nemažai. VŽ „Restoranų gidas“ niekada neapsimetė „profais“ – kulinarijos mokslų čia niekas nebaigė, tačiau rūkytą kumpį nuo virto skiria. O ir pasaulio matė. Kaip ir daugelis kitų maitinimo įstaigų lankytojų, kurie už susimokėtus pinigus norėtų gauti jų vertę atitinkančio maisto. Kad vertinimas būtų objektyvesnis, patiekalus ragavome bendrai. Kad būtų dar objektyviau, kiekviena savo įspūdžius surašė atskirai.

Irmos pica

Mano pica ne be reikalo vadinasi „Kaprizingoji“, bet pervadinčiau ją į „Paslaptingoji“. Kai maistas skanus, jį ragauji ir gėriesi. Kai nelabai, – knebinėji ir svarstai, kas ir kodėl ne taip. Taigi – picos paslaptys. Tai, kas slepiasi po gražgarsčių patalėliu, – turėtų būti kumpis. Ir buvo, – labai pažįstamas, lyg kokia „Panevėžio filė“. Sūrio paslaptis – visgi sūris ar su kažkuo maišytas? Didžiausia paslaptis – picos padas: iškepęs ir nuo sūrio sudrėkęs ar visgi požalis? Praalkusio žmogaus lėkštėje palikta daugiau nei pusė picos virtuvei turėtų pasiųsti signalą.

Agnė – apie aptarnavimą

Užkliuvo aptarnavimas: kavinės klientas neturėtų pats gaudyti padavėjo už skverno ir ieškoti valgiaraščio ant gretimų stalų. Net jei tai lauko kavinė parke. Greta su vaikais pietavusios mamos irgi pačios gaudė padavėją, pačios ėjo atsinešti aukštų kėdučių vaikams. Karštą vidudienį klientų nebuvo taip gausu, kad jų visų nepavyktų sužiūrėti, o padavėjos prisėdus teko laukti ilgiau nei 10 min. Ar tai nebus aptarnavimo kokybės problema?

Valgiau šaltibarščius ir Cezario salotas su krevetėmis. Kaip žinome: kiek Lietuvoje šeimininkių, tiek ir šaltibarščių receptų. Prie tų, kuriuos siūlo „P&B“, prikibti neįmanoma. Puikūs.

Deja, Vingio parke kavinių pasirinkimas itin menkas. Į „Lakštingalą“ gali užsukti tik gamtiniam reikalui prispyrus, taigi rinkčiausi „Picnic“. Ne rimtesniems pietums ar vakarienei – dėl kainos ir kokybės santykio to daryti bent jau kol kas neverta, – o dėl stiklinės sulčių, bokalo alaus ar kokio paprasto užkandžio vaikui.

Eglės „Tom Yum“

Pagaliau sulaukę padavėjos tuoj pat gauname ąsotį stalo vandens, paskaninto greipfrutais. Tai teikia vilčių. Ir maloniai stebina. Nustebino ir didelė sriubos „Tom Yum“ porcija, jos vienos pakaktų pietums. Tačiau kiekybė ne visada reiškia kokybę. Šių tirštų, aštrių ir sykiu gaivių tailandietiškų sriubų įvairovė didžiulė, iš principo į jas galima dėti viską, ką turi po ranka. Svarbiausia, kad sriuba išlaikytų malonų aštrumo ir rūgštumo balansą. Be kai kurių sudedamųjų tajų virėjai neapsieina. Viena jų – citrinžolė, o šios nebuvo visai arba buvo labai pataupyta. Kartais į šią sriubą dedama ir makaronų (noodles), bet jie neturėtų sudaryti pagrindinio jos turinio, o šįkart vyravo būtent jie: nustelbė kitus ingredientus, ką jau kalbėti apie gaivumą. Gerokai padauginta ir grybų, juosva jų spalva ir skonis kėlė įtarimų. Beje, tais pačiais grybais buvo paskaninta „Klastingoji“ pica. Cezario salotų su vištiena porcija solidi, o skonis blankokas. Pagruzdintai vištienai priekaištų nėra, o salotų lapai apvytę, ir vargu ar karštis čia gali būti pateisinama priežastis. Juodosios alyvuogės, panašu, pirktos pagal principą „surask pigiausią“. Reziumuojant: kaina, ne mažesnė nei panašiose įstaigose, neatitinka kokybės.

Viskas prieš akis

Baigiant traukia už liežuvio pacituoti austrų verslininką Attila Dogudaną, maitinimo paslaugų bendrovės „Do&Co“ prezidentą, kurį Europos verslo leidinių asociacija šiemet išrinko Europos metų vadovu.

„Aš pasirinkau kokybę. Žinojau tik viena: privalau dirbti taip, kad paslaugomis būtų patenkintas kiekvienas klientas. Jei padarai klaidą, iš karto turi keliauti pas klientą ir atsiprašyti. Turi aiškiai pasakyti: „aš sumoviau jūsų vakarienę ir dėl to atsiprašau“, o tada padaryti viską, kad klientas neliktų įskaudintas. Taip žmonėms lieka įspūdis, kad gal šie vyrukai ir nedirba tobulai, bet bent jau yra malonūs. Įspūdis ypač svarbu, nes tik laimingi klientai grįžta“ – sakė p. Dogudanas, savo verslą pradėjęs nuo mažos parduotuvėlės.

VŽ vertinimas (daugiausia – 5 balai):

  • Maistas 3

  • Valgiaraštis 4

  • Aplinka 4

  • Aptarnavimas 3

  • Kaina už vertę 2

  • Automobilio stovėjimas 4

VERSLO TRIBŪNA

RĖMIMAS

Viso: 16 taškų

Kainos:

  • Šaltibarščiai 3 Eur

  • Sriuba „Tom Yum“ 5 Eur

  • Cezario salotos su vištiena 6 Eur

  • Cezario salotos su krevetėmis 6 Eur

  • Burgeris su lašiša 6 Eur

  • Pica „Kaprizingoji“ 7 Eur

  • Bulvytės su padažu 3 Eur

  • Vanduo 1,5 Eur

Iš viso: 37,50 Eur

Adresas M. K. Čiurlionio g. 98, Vilnius

Dirba | 11–22 val., tikrinti feisbuko paskyroje

Staliukų rezervacija | 861385655

Svetainė | www.picnicbistro.lt

52795
130817
52791