Sėkmingas verslininkas ir „Rio 2016“ teisėjas – apie tarybinius trenerius ir irklavimą

Hughas Laurie, geriau žinomas kaip daktaras Hausas, studijavo Kembridže, ten pirmą kartą išbandė irklavimą. „Dievaž, nėra tokios sporto šakos, kai prieš kirsdamas finišą matai visų aplenktųjų veidus“, – sakė jis.

VŽ pašnekovas p. Edmundas pakartoja tą patį ir priduria, kad reakcijos, pradėjus irkluoti, būna dvi: imi nekęsti irklavimo arba negali be jo gyventi. Mūsų svečiui važiuoti į Trakus, prie ežero, – tas pats, kaip ryte išsivalyti dantis. „Liga“, – konstatuoja verslininkas. Jis, kol skaitote šį straipsnį, vaikštinėja Rio de Žaneire, Korkovado kalno papėdėje. Kad ten atsidurtų, jam teko nueiti ilgą kelią.

Pradžia – internate

Gimęs ir užaugęs Klaipėdoje, p. Edmundas nebuvo sportiškas vaikis, priešingai, jį nuolat kamavo sveikatos bėdos. Jo tėvai, buvę irkluotojai, pastūmėjo berniuką išbandyti vandens sportą. Pirmiausia jis šoko į baseiną, tačiau jam greitai nusibodo chloro kvapas, slidžios plytelės ir uždara erdvė. Sustiprėjęs fiziškai, jis nusprendė, jog nori irkluoti.

„Kai į rankas paėmiau irklus, baigėsi mano vaikystė“, – šypteli pašnekovas.

Prieš savo 16-ąjį gimtadienį jis atsidūrė sporto internate, ten dirbo daug ir sunkiai. Anot verslininko, treneriai nustatydavo griežtas taisykles, kurių auklėtiniai negalėjo sulaužyti. Įprastai vaikinai sportuodavo 2–3 kartus per dieną. Kiekvienas rytas prasidėdavo apšilimu: lengva mankšta ir 9 km krosu. Po pusryčių visi kaip kareivėliai grįždavo į pamokas, tiesa, po dviejų būdavo 3 val. trunkanti ilgoji pertrauka.

„Nemanyk, kad ilsėdavomės, tos valandos buvo skirtos ne bimbinėti, o irkluoti, po „pertraukos“ grįždavome mokytis“, – pasakoja p. Edmundas.

Bėgimas, šuoliai į tolį, sunkumų kilnojimas ir lygumų slidinėjimas yra neatsiejami nuo irklavimo ir šių sporto šakų mišinys įtraukiamas į treniruočių programą. Pavyzdžiui, tiek irkluojant, tiek slidinėjant dirba panašios raumenų grupės, reikalinga panaši ištvermė. 99% irkluotojų žiemoja kur nors Čekijos kalnuose, nes negali atsipūsti – konkurencija šiame sporte yra didelė. Tą valandą, kai nusprendei nusnūsti, kažkas kitame žemyne bėgo 30-ąjį kilometrą ir įsivaizdavo, kad rankose laiko medalį.

Nežinia, kokiu būdu, bet laiko p. Edmundas rasdavo ir kitoms sporto šakoms. Varinėdavosi futbolo kamuolį ir bandydavo „įkrauti“ iš viršaus į krepšį. Treneriai jo už tai negirdavo, o pabambėdavo ir primindavo tarptautinį devizą: „Tikri atletai irkluoja, o visi kiti žaidžia žaidimus.“ Šis posakis irkluotojui – kaip „Sveika, Marija...“ kunigui, šypteli pašnekovas.

Protingi ir stiprūs

Nors treniruočių režimas buvo įtemptas, p. Edmundas sėkmingai baigė vidurinę mokyklą ir įstojo į Vilniaus universitetą, kur studijavo pramonės ekonomiką. Anot jo, irkluotojų bendruomenės nariai nėra „dundukai“, visais laikais jie buvo žinomi ne tik kaip puikūs atletai, bet ir visapusiškai išsilavinę žmonės. Prieš tai vadintas akademiniu, irklavimas nukarūnuotas 1990-aisiais, kai Olimpinis komitetas įsakė „perdirbti“ aristokratiškus, socialinę diferenciaciją skatinančius sporto šakų pavadinimus. Kita vertus, irklavimą toliau noriai renkasi studentai, išsibarstę po visą pasaulį.

Žodis „akademinis“ prie irklavimo prišlietas buvo ne veltui. Pašnekovas prisimena, kad liūdnais tarybiniais laikais treneriai pabrėždavo: „Pirmiausia turite būti protingi, o raumenys patys užaugs.“

„Ar aš buvau protingas? – pats paklausia pašnekovas. – Nežinau, bet stiprus – taip.“

Pasak teisėjo, studentai ir dėstytojai iš Vokietijos, Didžiosios Britanijos, JAV ir kitų aukštųjų mokyklų aktyviai propaguoja irklavimą, aukštajai mokyklai turėti pajėgią komandą – prestižo reikalas. Anot p. Edmundo, mūsų olimpiečiai taip pat ne iš kelmo spirti: Lina Šaltytė dirba teisėjo padėjėja Konstituciniame Teisme, o Mindaugas Griškonis turi savo verslą ir sėkmingai jį valdo; daug irkluotojų šalia profesionalaus sporto užsiima akademine ar profesine veikla.

Panašu į verslą

Nuvalkiotas ir įkyrėjęs posakis: kuo mažiau turi laiko, tuo efektyviau jį išnaudoji, – galioja ir mūsų pašnekovui, kuris valdo transportavimo verslą, aktyviai dalyvauja Lietuvos logistikos asociacijos ir Verslo konfederacijos veikloje. Jo įsitikinimu, geriausios vadybos pamokos – organizacinis darbas sporto renginiuose: „Karjeristai, tinginiai, gudragalviai, darboholikai, žmonės, kurie per naktį praranda motyvaciją, – sporte šie „personažai“ labai ryškūs, o darbo aplinkoje vos pastebimi.“

Anot verslininko, irklavimo varžybose greitai išmoksti tvarkytis su skirtingo tipažo žmonėmis, o vėliau šią patirtį gali pritaikyti darbe, nes verslas išlaiko tokį patį sportinį interesą: nori pelnyti pripažinimą, augti ir siekti puikių rezultatų.

Kartu su žmona

Po skrupulingai suplanuotos darbo savaitės norisi pailsėti. Pono Edmundo nuomone, šiandieninis verslininkas pailsėti turi dvi alternatyvas: važiuoti į golfo aikštynus arba lėkti prie ežero. Jis renkasi pastarąjį ir džiaugiasi, kad jo žmona taip pat įklimpusi: „ Ji yra Irklavimo federacijos generalinė sekretorė ir teisėja.“ Pašnekovas sako, kad savaitgalį vykęs Lietuvos irklavimo čempionatas buvo puiki treniruotė prieš olimpiadą.

Irklavimas, kaip organizuota sporto šaka, yra seniausia Lietuvoje, todėl nenuostabu, kad per tiek laiko susikaupė nemažai irkluotojų profesionalų. Įprastai čempionate dalyvauja 200–300 sportininkų, jie varžosi vienviečių, dviviečių (pavienių ir porinių) valčių irklavimo lenktynėse. Pašnekovas juokauja, kad dabartiniai sportininkai turėjo puikų šansą sublizgėti – patys stipriausi irkluotojai, 5 įgulos po 2 žmones, vaikštinėja po olimpinį kaimelį.

„Beje, šįkart į Rio de Žaneirą išvyko 3 merginos, labai jomis didžiuojamės“, – šypsosi p. Edmundas.

Anot jo, didžiausia problema yra ta, kad moterys irklavimą tapatina su plaukimu ir klaidingai įsivaizduoja, kad jų kūnas suvyriškės, taps neproporcingas: „Daug metų dirbu ir matau, kokie bjaurieji ančiukai pirmą kartą įsėda į valtį, ir kokios gulbės stiebiasi po 10 metų atsiimti medalių.“ Ponas Edmundas džiūgauja – po 2013-ųjų, kai irkluotojos Donata Vištartaitė ir Milda Valčiukaitė laimėjo pasaulio čempionatą, moterų susidomėjimas šiuo sportu išaugo.

„Šalia – gražūs ir protingi vaikinai, ko daugiau reikia?“ – juokiasi verslininkas.

Nėra amžiaus cenzo

Pradėti irkluoti niekada nėra vėlu, tačiau ilgametė praktika rodo, kad sportuoti vaikai pradeda 12–14 metų. Pašnekovas paaugliams pataria prieš nusprendžiant irkluoti išbandyti kitas sporto šakas ir įgauti ištvermės. Kita vertus, yra ne vienas pavyzdys, kai sportininkas, pradėjęs irkluoti 16–18 m., pasiekia aukštų rezultatų, tad viskas priklauso nuo užsispyrimo, genetikos ir treniruočių intensyvumo. Kalbant apie amžių, irkluotojų karjera trunka ilgai, p. Edmundas pasakoja, kad auksinis sportininko amžius – 30 m.

„Tribūnos, kai olimpinį medalį laimi 40-mečiai, neatsistoja, šiame sporte tai nieko nestebina“, – patikina teisėjas.

Po Londono olimpiados Pasaulio irklavimo federacija (FISA) mėgėjų varžybose įvedė naują amžiaus grupę – 80-ies ir vyresni, nes irkluojantys žmonės tiesiog atsisako mirti. Pierre‘as de Coubertinas, Tarptautinio olimpinio komiteto įkūrėjas, yra pasakęs: „Irklavimas – sportas visam gyvenimui.“ Taigi nenuostabu, kad kiekvienose varžybose galima išvysti garbaus amžiaus sportininkų – vyrų ir moterų.

Tarptautinė kategorija

Po studijų p. Edmundas pradėjo dirbti, tačiau irkluoti nenustojo. Priešingai, jį patraukė teisėjavimas varžybose: „Kai sportavau, buvau vienas iš nedaugelio irkluotojų, kurie puikiai išmanė taisykles. Teisėjai manęs nemėgo, nes galėjau su jais pasiginčyti.“

2003-iaisiais, kai Lietuvos irklavimo federacija ėmė kurti strateginį planą, kaip Lietuvoje irklavimui suteikti antrą kvėpavimą, p. Edmundas išskyrė vieną punktą – reikia didinti teisėjų kompetencijos lygį. „Pats pamačiau, pats ir turėjau pradėti nuo savęs“, – šypsosi pašnekovas.

Jis pasakoja, kad pasaulyje yra 480 tarptautinės kategorijos irklavimo teisėjų. Lietuvoje – 5, o Kinijoje – 10. Lietuviai – darbštūs, todėl ir prasimuša iki šios kategorijos. Anot p. Edmundo, norint teisėjauti užsienyje, reikia daug mokytis, išlaikyti teorijos ir praktikos egzaminus, kurie kasmet vyksta skirtingoje šalyje. Savąjį verslininkas laikė Suomijoje.

Yra nustatyti aiškūs kriterijai: pretendentai privalo 3 m. teisėjauti savo šalies turnyruose, būti nepriekaištingos sveikatos, be to, ne vyresni kaip 50-ies. Egzaminus galima laikyti 3 kartus, nesėkmės atveju tarp egzaminų privaloma daryti 12 mėn. pertrauką. Neišlaikius trečią kartą, ketvirtojo nebus.

Nors egzaminas ne iš lengvųjų, p. Edmundas jį išlaikė iš pirmo karto. Vėliau, kaip pats sako, ilgai su kolegomis juokavo, kad avaringumas Lietuvos keliuose būtų lygus nuliui, jei vairavimo egzaminas būtų toks pats sudėtingas kaip tarptautinei teisėjo kategorijai įgyti.

Kiekvienais metais vyksta Tarptautinės irklavimo federacijos (FISA) šaukimas teisėjauti tarptautinėse varžybose. Jei nori prasimušti iki olimpiados, tenka dalyvauti visuose federacijos organizuojamose renginiuose. Jei pasiseka surinkti visą „kolekciją“, gauni teisę dalyvauti atrankoje teisėjauti olimpiadoje. Jei pasiseks – vieną kartą gyvenime.

Per metus FISA pakviečia į varžybas 200 teisėjų. Europos ir pasaulio čempionatuose jų reikia 18-os. Taigi tikimybė dalyvauti visuose čempionatuose ir pakliūti į olimpiadą – menka. Pašnekovui prireikė 12 metų, kad jis kaip teisėjas atsidurtų Rio de Žaneire.

Lietuviai olimpinėse irklavimo varžybose teisėjavo dukart: 1980 m. Maskvoje ir 1996 m. Atlantoje.

Sąžiningas sportas

„Atrabotkės“ – taip irkluotojai vadina piktybiškus veiksmus, kuriais nori pakenkti priešininkams. Vienas tokių – specialiai sukeliamos bangelės, galinčios pakeisti kito irkluotojo valties judėjimo trajektoriją. Ponas Edmundas sako, kad sportininkai, kurie taip elgiasi, tiesiog negerbiami, o bet koks kenkimas kitam – netoleruojamas.

Kalbant apie švarų sportą, irkluotojai nuo seno žinomi kaip mažiausiai su dopingo skandalais susijusi sporto šaka – vartojusių neleistinus preparatus yra vienetai. Tarptautinė irklavimo federacija (FISA) dešimtmetį aktyviai užsiima prevencine veikla ir siekia užkirsti kelią neetiškam elgesiui sporte.

Dopingo reikalai

VŽ pašnekovas prisimena laikus, kai pats aktyviai sportavo ir savo akimis matė, kokia tragikomiška padėtis susiklosčiusi Rusijoje. Jis išskiria dvi priežastis, kodėl rusai nuolat skęsta meldoniume.

Pirmiausia, kai kurie treneriai – primityvūs, ir jiems trūksta kompetencijų: „Prisimenu, kai teko dalyvauti varžybose, šalia viešbučio, kuriame buvo įsikūrę rusų sportininkai, matėsi pilna šiukšliadėžė neleistinų preparatų pakuočių ir švirkštų. Juokinga, jog viskas buvo daroma taip akivaizdžiai, visiškai nesirūpinant, kad žmonės pamatys.“

Anot p. Edmundo, vieša paslaptis, kad treneriai patys siūlydavo išbandyti vieną ar kitą „papildą“.

Kita problema – tingumas. Ne vienas ir ne du rusų treneriai atsainiai žiūri į sportininkų mitybą, vartojamus maisto papildus ir medikamentus. Sporto pasaulyje įprasta paprasčiausių vaistų nuo slogos sudėtį patikrinti keletą kartų, kuriami specializuoti interneto portalai, kur sportininkai ir treneriai gali pasitikrinti, ar jų vartojami preparatai nedraudžiami. Anot pašnekovo, Rusijoje niekas to nedaro: „Jų požiūris toks: kam čia gaišti laiką, o, neduok Dieve, dar ir angliškai viskas parašyta...“

Anot pašnekovo, visais laikais, o ir dabar vyksta tas pats.

„Klausimas vienas: kada tai baigsis? Greičiau Lietuvos Vyriausybė ims remti irkluotojus labiau nei krepšininkus, nei Rusija susitvarkys su „šiukšlėmis savo kieme“, – juokiasi p. Edmundas.

Nepigu

Anot jo, irklavimo finansavimas – negyjanti žaizda. Bėda ta, kad sprendimus priimantys žmonės mano, jog irklavimas ir baidarių sportas yra giminingas, o jų išlaidos – panašios. Deja, už gerą baidarininko inventorių nenupirksi nė vieno irklo. Konkrečiau, valtis, su kuria galima laimėti Lietuvos čempionatą, kainuoja nuo 10.000 Eur, o olimpinės aštuonvietės kaina prasideda nuo 50.000 Eur.

„Sporto finansavimo klausimas opus visiems: ilgą laiką krepšiniui buvo skiriama 50% lėšų, o likusieji dalijosi trupinius“, – sako p. Edmundas.

Pavyzdžiui, tenisui ir irklavimui skiriama panaši pinigų suma, o tai visiškai neadekvatu išlaidoms, su kuriomis susiduria šių sporto šakų federacijos. Kad ir labai gerbia tenisininkus, p. Edmundas įsitikinęs, jog paties geriausio teniso inventoriaus kaina prilygsta nebrangaus vieno irklo kainai.

Šiaip ar taip, lietuviai sėkmingai juda į priekį, pasaulyje šiuo sportu žavimasi, irklavimą remia bankai, draudimo kompanijos, IT įmonės.

Maži ir pajėgūs

Lietuva, nors neturi geriausių sąlygų, pasauliniu mastu vertinama kaip nepaprastai efektyvi irkluotojų šalis. Pašnekovas skaičiuoja: „Turime 12 klubų ir 400 licencijuotų sportininkų, kurie nuolatos dalyvauja varžybose.“

Paminėjęs skaičius, p. Edmundas prisimena diskusiją, kurią sukėlė Belgijos irklavimo federacija, pasipiktinusi dabartine savo padėtimi ir siūliusi taikyti lengvatas miniatiūrinėms federacijoms. Į Rio de Žaneirą kvalifikuotas vienas Belgijos sportininkas, lietuvių – 10. Kai p. Edmundas paklausė, kiek ramieji belgai turi irklavimo klubų, atsakymas nustebino – 800. „Diskusija baigėsi nė neprasidėjusi“, – šypteli pašnekovas.

Strateginis darbas davė savo, bet tai nėra rezultatas, kuris tenkintų p. Edmundą. Jo manymu, trūksta 30 metų, kad galėtume pasakyti – irklavimas Lietuvoje klesti. Prieš 12 metų Lietuvos irklavimo federacijos nariai įgyvendino savo tikslus ir išsikėlė naujus: plėsti irklavimo geografiją, didinti klubų skaičių ir daug kitų gerų dalykų.

Pašnekovas įsitikinęs: „Po olimpiados galime sulaukti tokio anšlago, kaip po plaukikės Rūtos Meilutytės starto Londone. Jei laimėsime medalį ir atsiras daugiau norinčių irkluoti, nesugebėsime visų priimti“, – sako verslininkas.

Kviečia pabandyti

Norinčiųjų profesionaliai sportuoti esami klubai nesutalpins, tačiau Trakų ežero pakrantės priims visus norinčius maloniai praleisti laisvalaikį ir išbandyti irklavimą. Kiekvieną savaitgalį vyksta užsiėmimai, kuriuose dalyvauja verslo įmonių personalas, jie mokosi komandinio darbo ir gerina tarpusavio santykius plaukiodami aštuonviete valtimi.

Jei esate individualistas, bus sudėtingiau, ypač, jei irkluosite pirmą kartą. Vienvietė valtis nestabili, joje mažai vietos. Tačiau, anot p. Edmundo, nėra ko bijoti: „Čia ne dviratis, nukritęs rankų ir kojų nesusilaužysi, blogiausiu atveju tik išsimaudysi.“

VŽ svečias patikina, kad nė vienas, pabandęs irkluoti, nepasigailėjo. Sudėtingiau su vaikais ir paaugliais, nes jie greitai įsimyli šį sportą. Dažnas treneris renka vaikų grupes rudenį ir pusę metų juos kankina treniruoklių salėje, nes valčių trūksta, o jomis plaukti gali tik tie, kurie rodo didžiulį norą ir nuoširdžiai sportuoja.

Ponas Edmundas neslepia, kad jam motyvacija kiekvieną laisvą minutę leisti prie ežero ir yra tie jauni žmonės, kurie irkluodami užauga tvirti ir dori Lietuvos piliečiai, kurie nezyzia, nesiskundžia, o dirba ir myli tai, ką daro.

Pažadas sau

Prieš išvykdamas į Rio de Žaneirą, p. Edmundas gavo 70 puslapių dienotvarkę. Kiekvieną dieną 7 val. ryto teisėjai privalo susitikti irklavimo trasoje. Po varžybų – posėdžiai ir susirinkimai. Nors prieš akis – didi ir egzotiška Pietų Amerikos gamta, vienintelė vieta, apie kurią svajoja pašnekovas, yra kukli antraisiais namais tapusi Trakų ežero krantinė. „Pasižadėjau sau, kad grįžęs iš olimpiados vėl irkluosiu, tikiuosi, kad savęs neapgaudinėju“, – šypteli p. Edmundas.

Jis visada ragina sportininkus prieš startą negalvoti apie olimpinius medalius: irkluojant jie gali atsidurti sportininkams ant kaklų ir imti juos smaugti, o ir valtyje papildomas svoris nereikalingas.

„Laikykite kumščius už Lietuvos atletus ir nepamirškite, kad ne pirmos trys, o aštuonios vietos yra prizinės“, – sako verslininkas, tarptautinės kategorijos irklavimo teisėjas.