Linkevičius: atidėlioti terorizmo prevencijos veiksmus – nusikaltimas

„Dabar jau tas konkrečių veiksmų atidėliojimas ir delsimas juos suderinti tampa tam tikru nusikaltimu“, – interviu VŽ penktadienio rytą sakė Linas Linkevičius, užsienio reikalų ministras.

Tai, kas įvyko Nicoje, yra eilinis įrodymas, kad gyvename nesibaigiančių perturbacijų, nuolatinės sumaišties pasaulyje? Jau niekada nebebus kitaip, niekada nebeturėsime ramybės?

Net neabejoju, kad kitaip anksčiau ar vėliau bus. Bet akivaizdu, kad visi šitie vis pasikartojantys priminimai mums eilinį sykį įrodo, kad, kaip ir esame su savo partneriais sutarę, reikia kur kas sparčiau, intensyviau, netgi, galima sakyti, nuoširdžiau bendradarbiauti.

Nes pripažinkim, kad ypač tos uždaros sistemos, kaip, pvz. specialiosios tarnybos, paprastai labai nenoriai dalinasi informacija. Ir to pasekmės jau tampa tragiškos.

Nežinia, kaip šiuo atveju yra, dar reikia išsiaiškinti ir palaukti daugiau informacijos – gal jis buvo vienišas, koks nors išprotėjęs žmogus, nes sunku įsivaizduoti, kad sveikas tokius dalykus darytų.

Bet jeigu tai buvo organizuota, jeigu visam tam išpuoliui buvo ruošiamasi iš anksto, be to, jeigu buvo bent kas nors žinoma tarnyboms apie kažkokius pasiruošimus ar turėta kažkokių įtarimų, kaip, pvz., buvo per ankstesnes atakas Prancūzijoje, kai tam tikrų žinių vis dėlto būta, tuomet tai tik įrodo, kad būtina žymiai intensyviau keistis specialiąja informacija.

Ir tas turi būti daroma konkrečiai, o ne eiliniais pažadais ir pareiškimais.

Bet ta pati mantra kartojama kas kartą, kai kas nors įvyksta – „stiprinsime bendravimą, intensyvinsime bendradarbiavimą, užkirsime kelią“ ir t.t. Ir ką? Išpuoliai tęsiasi, prevencijos efektyvumas kelia daug klausimų.

Dabar jau tas konkrečių veiksmų atidėliojimas ir delsimas juos tarpusavyje suderinti tampa tam tikru nusikaltimu.

Mes, be abejo, užjaučiam nukentėjusius, be abejo, pabrėžiam, jog tikrai nelaimės tie, kurie atakuoja, nes jie tiesiog yra bailiai, žudantys beginklius žmones, vaikus, apsimetantys, kad gina kažkokias vertybes, tuo labiau religiją.

Bet kaip niekada būtinas suvokimas, kad be konkrečių bendrų veiksmų ne kažin ką padarysim.

Tiesą sakant, reikalingas ir labai svarbus visuotinis tokių veiksmų pasmerkimas. Reikia aiškiai leisti suprasti, kad tokiais veiksmais jie užtraukia gėdą ir pasmerkimą ne tik sau, bet ir visiems savo artimiesiems.

Tačiau į Vakarų, kuriuos jie atakuoja, pasmerkimą jiems tikriausiai nusispjaut?

Būtent todėl ir turime kalbėti apie visus padorius žmones – įvairių religijų ir visuomenių, iš Vakarų ar Rytų jie bebūtų. Visi sveiki žmonės turi suprast, kad tai, ką jie daro, yra visiška beprotybė.

Ir jeigu jie tai bando pateikti kaip kažkokią kovą, tai visi turi labai smarkiai susimąstyt.

O ką turime konkrečiai daryt? Kalbos nėra, kad čia pirmiausia yra specialiųjų tarnybų prevencinis darbas. Mes savo šalių neturime paversti kažkokios specialaus režimo stovykla. Tas irgi būtų nenormalu ir neteisinga, nes jie būtent to ir siekia – paveikti, pakeisti normalų mūsų gyvenimo būdą, įvaryti baimę.

Bet ir nebus, ir būt negali taip, kad nebus jokių apribojimų.

Vadinasi, reikia ruoštis, kad vardan saugesnio gyvenimo teks paaukoti dalį savo laisvės?

Tiesą sakant, kad teks aukoti dalį privatumo. Tas yra suprantama ir, deja, vargu ar išvengiama. Tik labai svarbu užtikrinti, kad tie apribojimai nebūtų absoliutūs, kaip minėjau – kad nepaverstų mūsų šalių griežto režimo kalėjimais. Tie veiksmai turi būti neišvengiami, būtini, bet ne pertekliniai.

Tik būtina pasiekti, kad veiksmų, užtikrinančių didesnį žmonių saugumą, suderinimo turėtų vykti sparčiau. Pvz., prisiminkim, kaip vangiai vyko derinimai dėl pasikeitimo informacija apie lėktuvų keleivių duomenis. Buvo labai daug visokių ginčų, kartais netgi gana atviro vilkinimo. Tad, manau, kad tokie dalykai ateityje turėtų būti greičiau sprendžiami, keliant mažiau neproduktyvių ginčų.

Mes, be abejo, prisidėsim prie tos diskusijos ir prie tų veiksmų, užtikrinančių kuo didesnį piliečių saugumą. Nors šioje vietoje ne mes esame didžiausi taikiniai, o paprastai tokios šalys kaip Prancūzija.

Bet neturime paskęsti tose iliuzijose, kad tai mūsų niekaip nepaliečia ir niekada nepalies vien todėl, kad čia kol kas nieko tokio nevyksta. Nes tokia beprotybė gali įvykti bet kur pasaulyje.

Todėl mes turime pagal savo išgales prisidėti prie bendro tiek specialiųjų tarnybų, tiek ir kitų mūsų partnerių žinybų darbo, siekiant saugumo užtikrinimo.