Parama – lyg pienas į smėlį
Be to, dar tokia pat suma - 13,3 mln. Eur - pasieks Lietuvos pieno gamintojus iš nacionalinio biudžeto.
Tad naujausia paramos pieno ūkiams suma viršys 26 mln. Eur.
Išties, pieno supirkimo kainos per pastaruosius metus sumažėjo drastiškai. Ir mažėja toliau. Vien per šį birželį vidutinė bazinių rodiklių pieno supirkimo kaina, palyginti su geguže, sumažėjo 4,8% ir buvo vos 14,46 euro cento už litrą. Tai beveik perpus mažesnė pieno supirkimo kaina, nei buvo prieš maždaug pusantrų metų.
Taigi, tikriausiai galima vadinti pagrįstais pieno gamintojų prašymus padėti jiems ištverti užgriuvusius finansinius sunkumus dėl smukusios rinkos.
VŽ jau rašė , kad iš viso nuo 2014 m. pradžios Lietuvos ūkininkams iš nacionalinio biudžeto ir ES fondų pervesta beveik 154 mln. Eur. O vien šiemet jau yra skirta 34,5 mln. Eur paramos. Tad, jei prie jų pridėsime netrukus skiriamus 26,6 mln. Eur, šiemet turėsime „kuklią“ beveik 60 mln. Eur sumą. Jos pakaktų didesnei daliai įstrigusio Nacionalinio stadiono pastatyti.
Bet ir to pieno sektoriui trūksta. Nes vien šiemet, skaičiuojama, Lietuvos pieno gamintojams reikėtų mažiausiai 75 mln. Eur paramos. Ir tai tik dėl pernai patirtų nuostolių. Šiųmečiai dar kaupiasi ir sąskaita bus pateikta jau kitąmet.
Akivaizdu, kad pagalba ūkininkams neišvengiama. Tik klausimas – kam ir kiek? Ne kartą ir ne du atkreiptas dėmesys, kad nesibaigianti pagalba Lietuvoje vyraujantiems itin menkiems ūkiams yra tiesiog neefektyvi. Tai tėra lėšų švaistymas. Maža to – dešimčių milijonų švaistymas.
Paramą Lietuvoje gauna daugiau kaip 30.000 pieną gaminančių ūkių. Absoliuti dauguma jų – mažučiai, vos po karvę kitą, taigi, neefektyvūs ir brangiai kainuojantys mūsų valstybei ar visai vis pagalbos ranką mums ištiesiančiai Europai.
Ekonomistas Nerijus Mačiulis mažų pieno ūkių apdalijimą pinigais vadina ne ekonominės, bet socialinės politikos dalimi: „Tai labiau socialinės apsaugos dalykas. Todėl iš ekonominės pusės tokia parama nesprendžia situacijos.“
Ir jis, ir kiti ekspertai jau daug kartų tvirtino, kad valstybei tiesiog gyvybiškai būtina skatinti pieną gaminančių ūkių kooperaciją, t. y. jų stambinimą. Be to, galėtų būti skatinamos ir pieno gamybos alternatyvos, pvz., perėjimas prie mėsinių galvijų auginimo.
Pieno supirkėjų ir perdirbėjų požiūris dar kategoriškesnis – turi būti remiami tik stambūs, tik perspektyvūs ūkiai, kurie geba pagaminti didelį kiekį kokybiškos žaliavos.
Vyriausybės atstovai ir dabar kartoja tą pačią mantrą apie būtinybę „stengtis kompleksiškai spręsti šią problemą – skatinti kooperaciją, ūkių stambinimą ir įvairias alternatyvas“. Bet tas pats buvo sakoma ir prieš dvejus metus, kai dėl Rusijos embargo paaštrėjo pieno sektoriaus problemos, ir anksčiau – kaskart, kai tik šiame rinkos segmente rasdavosi visokių bėdų.
Neabejotina, kad ir dabar, rinkimų išvakarėse, valdžia nesiims nepopuliarių ir socialiai skausmingų sprendimų. Todėl jie dar kartą bus nukelti. Gal net vėl iki eilinių rinkimų išvakarių. Iki problemos pernelyg mažutėliuose pieno ūkiuose dar labiau padidės.
Per visą tą laiką į tūkstančius „vienos karvytės ūkių“ toliau susigers milijonai. Ir jų vis vien neužteks.
