VŽ ARCHYVAI. Marijampolės pieno konservų skolų manipuliacijos arena 1995-aisiais

1993 m. pinigingo pirkėjo panosėje išbraukta iš privatizuojamųjų už konvertuojamą valiutą įmonių sąrašų Marijampolės pieno konservų VĮ tapo tikra skolų manipuliacijos arena. Pernai įklimpusi į 118 mln. Lt skolą Žemės ūkio bankui (ŽŪB) ir biudžetui, šiemet ji skolinga tik 83 mln. Lt, tačiau marijampoliškiai tikisi, kad ir šį „mažmožį“ valstybininkai netrukus nubrauks.

Zigmanto Gavinavičiaus, Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) Finansų skyriaus viršininko, duomenimis, 1995 m. kovo 1 d. Marijampolės pieninė gyventojams buvo skolinga 670.000 Lt ir žemės ūkio įmonėms 270.000 Lt. Palyginti su sausio 1 d., ši skola buvo sumažėjusi 11%, arba 31.000 Lt, bet chroniškoji pieninės skola ŽŪB vis dar buvo 73.587.000 Lt, iš jų 14,2 mln. Lt su 33%-39% palūkanų.

Jonas Nievis, ŽŪM Apskaitos skyriaus viršininkas, VŽ pateikė tokius duomenis (žr. lentelę): 1995 m. sausio 1 d. gamyklos balanse skolos siekė 83,3 mln. Lt, iš jų 18,7 mln. Lt sudarė ilgalaikės paskolos, o 60,6 mln. Lt – trumpalaikės.

„Titaniko“ žūtis

1978 m. pastatytas ir „Sojuzkonservmoloko“ priklausantis Kapsuko pieno konservų gigantas, išsiplėtojęs per 14 ha, sovietmečiu tuko iš produkcijos ekpsporto į Rusiją, mainais gaudamas ne tik centralizuotai skirstomų lėšų, bet ir tuometinio LKP Agrarinio skyriaus vedėjo teiktas socialistinio lenktyniavimo nugalėtojų vėliavas.

Net į rinkos progimnaziją įžengusi įmonė, eksportuojanti 85% produkcijos (pieno miltelius ir kazeiną) bei turinti konservuoto pieno gamybos monopolį, nepaliovė klestėti.

Dar 1993 m. liepą tarptautinė audito kompanija „Arthur Andersen“, rengusi „Marijampolės valstybinės pieno konservų įmonės kpatariamąją įvertinimo ataskaitą“, kombinato turtą įvertino 45,6 mln. USD, o ją parduoti rekomendavo už 11,5 mln. USD. Net „neigiamojo scenarijaus atveju verslo vertė siekė 10,1 mln. USD“.

Tada niekas negalėjo numatyti, kad galingasis Lietuvos pieno „Titanikas“ nuskęs.

„Fabrikas perspektyvus, bet „pasikorė“ prisipirkęs brangių įrengimų“, – aiškina ŽŪ ministro patarėjas Remigijus Bružis, o ŽŪM Maisto pramonės departamento viršininkas Juozas Vėtrinas per pastaruosius 5 m. Marijampolės fabriko pirktus įrengimus vertina 20 mln. USD.

„Net Vokietijos pieninėse įrengimai senesnės kartos“, – išdidžiai sako dabartinis pieninės direktorius Stasys Šablevičius.

Garsiuosius fabriko įrengimus – ne pirmos jaunystės 4 „Tetrapak“ pieno bei grietinės pilstymo linijas, tirpios kavos gamybos liniją, eksperimentinę aseptinio pieno liniją, 2 suomiškas naujas katilines ir t.t. supirko p. Šablevičiaus pirmtakas direktorius Vytautas Aleksynas, didis naujovių mėgėjas.

Suskilusi gelda

Įpratęs prie tuometinės klestinčios įmonės apetitų ir užvaldytas aistros pirkti, it koks lietuviškasis Nikas Lysonas (Nick Leeson, sugriovęs „Barings“ banką Singapūre), p. Aleksynas nebegalėjo sustoti net tada, kai nukritę žaliavinio pieno supirkimo rodikliai ėmė pranašauti pienininkystės nuopolį.

Pasaulio banko ekspertų vertinimais, dėl žaliavinio pieno stygiaus jau 1993 m. Lietuvos pieno pramonės pajėgumai buvo naudojami tik apie 33%. „Arthur Andersen“ ekspertai teigė, jog jau tada dėl žaliavinio pieno stokos Marijampolės įmonė dirbo „gerokai žemiau pajėgumų lygio“ ir ryškino prielaidą, kad „žaliavinio pieno tiekimas, nuo 1992 m. iki 1993 m. Lietuvoje sumažėjęs 20%, dar apie 20% mažės ir 1994-aisiais“.

Tačiau šių persergėjimų buvo mažai paisoma. Anot p. Šablevičiaus, didžioji įrengimų dalis buvo nupirkta 1992-1993 m., už prašmatniuosius įtaisus mokant iš įmonės pajamų, o apyvartai lėšų skolinantis iš bankų už 100-120% palūkanų.

1993 m. pieninės skola ŽŪB jau siekė 55,98 mln. Lt, o, pasak p. Šablevičiaus, „30% delspinigų skaitiklis netrukus prisuko iki 117 mln. Lt“.

Tuomet pieninę ir paliko ūmai pasiligojęs direktorius Aleksynas, o naujajai Marijampolės administracijai teko srėbti skolų putrą.

VŽ, apsilankiusios fabrike, galinčiame vienu užsimojimu perdirbti visą Lietuvos žaliavinį pieną, 7 ha dydžio fabriko pastate atrado tik vieną veikiantį cechą.

Dvi „Tetrapak“ pilstymo linijas, įsigytas lizingo būdu, pieninė jau grąžino pardavėjams, nebeįstengdama mokėti po 24.000 Šveicarijos frankų (816.000 Lt) per ketvirtį ir grįžo prie senovinio grietinės bei pieno pilstymo į butelius.

O štai 1989 m. pirktąja tirpios kavos gamybos linija lig šiolei marijampoliškiai tepagamino 2,5 t kavos.

Tuo tarpu 1994 m. pradžioje fabriko skolos už prisipirktą gerą sudarė jau 45% jo produkcijos savikainos.

„Dabar visi gudrūs kritikuoti, o tada niekas negalėjo numatyti, kad gamyba šitaip smuks“, – piktinasi p. Vėtrnas, įsitikinęs, jog „reikia viską padaryti, kad įmonė išsikapstytų“.

Šagrenės oda

Ministerijos ekvilibristams neblogai sekasi traukti įmonę iš skolų. Štai pernai gegužę fabrikas buvo skolingas kur kas didesnę sumą – 118 mln. Lt, tačiau vos per 9 mėnesius ji susitraukė it šagrenės oda – sumažėjo 38 mln. Lt.

„Mes juos uždirbom“, – tvirtino VŽ Marijampolės fabriko administracijos pareigūnai.

Tačiau tiek nekainuoja net neapmokestinta 1994 m. fabriko produkcija, tad nesunkiai peršasi išvada, kad Marijampolės pieninė pinigų fabriko skoloms sumokėti bus prasimaniusi kirut.

Išties dalį pieninės skolos biudžetui 1994 m. maloningai nubraukė Seimas. Nepaisydamas įtemptos darbotvarkės 1994 m. liepos 1 d. jis priėmė vienam fabrikui specialų įstatymą Nr.1-587 „Dėl Marijampolės valstybinės pieno konservų įmonės nominalaus kapitalo padidinimo“.

Juo it burtų lazdelės mostelėjimu „nesumokėtų iki 1994 m. liepos 1 d. valstybei mokesčių ir delspinigų suma, taip pat kitų pelno rezervų 6,7 mln. Lt suma“ buvo padidintas įmonės įstatinis kapitalas.

Įstatymas nutylėjo ir visą panaikinamosios skolos dydį, kuris siekė ne 6,7 mln. Lt, o 21 mln. Lt. Pono Vėtrino teigimu, būtent tokia buvo faktiška ir nurašytoji pienininkų skola biudžetui.

VŽ duomenimis, šį įstatymą parlamentarai taip skubėjo priimti, kad pateikė balsavimui be Juridinio skyriaus išvadų. O kai procedūrinis pažeidimas iškilo aikštėn, tos išvados buvo gautos per porą valandų.

Ir nors Seimo Juridinio skyriaus išvadose buov teigiama, kad „projektas neatitinka juridinės technikos reikalavimų ir turėtų būti esminiai pertvarkytas“, be jokių pakeitimų įstatymas buvo priimtas dar tą pačią dieną.

Finansiniai kūlversčiai

Kita dalis fabriko skolos buvo sušvelninta pernai rugpjūčio 26 d., kai iš Tarptautinio valiutos fondo 10 mln. USD paskolos iki 2000 m. (su 10% palūkanų, grąžinimo termino pradžia – 1996 m.), numatytos ŽŪ perdirbamosios pramonės investicinių projektų finansavimui, 8 mln. USD buvo skirti Marijampolės pieninei.

Anot p. Šablevičiaus, 3,3 mln. USD marijampoliškiai dar negavo.

VŽ duomenimis, gautoji dalis, apie 4,7 mln. USD, buvo panaudota sumokėti pieninės skolas žemdirbiams ir pakeisti brangiems ŽŪB kreditams į pigesnius.

Marijampolės skolų pasiutpolkę Pasaulio banko ekspertas, pageidavęs išlikti anonimu, įvertino taip: „Balansas yra dokumentas, kurio pajamų ir išlaidų pusės nepainiojamos. Tokius veiksmus tenka vertinti kaip valstybinį sukčiavimą“.

Po minėtų finansinių kūlversčių bei įmonės turto indeksavimo įstatinis pieninės kapitalas išsipūtė iki 59 mln. Lt, o ŽŪM jau sugalvojo naują Marijampolės pieninės skolų nurašymo planą.

VŽ duomenimis, dar iki balandžio pabaigos Vyriausybė ketina pakartoti pernai liepos mėnesį pavykusį manevrą ir pateikti Seimui siūlymą nurašyti dar 40 mln. Lt skolos. Be to, į ŽŪB turėtų patekti dar viena tarptautinė paskola Marijampolės pieninės skoloms kompensuoti – šįkart iš Pasaulio banko kredito.

Senu keliu

O konfidencialūs šaltiniai tvirtina, kad ŽŪM puoselėjamą dar vieną viltis – pasinaudoti savotišku opciono principu ir „vienai JAV firmai“ parduoti vienų metų Marijampolės produkciją. Jei sandoris pavyktų, marijampoliškių kondensuotas ir aseptinis pienas, kaip ir sovietmečiu, turėtų būti gabenamas į Rusiją.

ŽŪM ir Vyriausybės valdininkai šykšti šio sandlrio komentarų. Anot p. Bružio, ŽŪ ministras Vytautas Einoris „visą mėnesį užimtas rinkimais“, o LR premjeras, anot Vyriausybės Informacijos skyriaus pareigūnų, VŽ komentuoti Marijampolės reikalus atsisakė.

Vis dėlto skeptikai teigia, kad ŽŪM lobistai, 1993 m. agitavę už pieninės išbraukimą iš privatizuojamųjų už tvirtą valiutą įmonių sąrašų, idant apsaugotų likusias 43 Lietuvos pienines nuo užsienio kapitalo „vergijos“, dovanų šalies biudžetui įteikė 118 mln. Lt Marijampolės skolų.

Tuomet jie baiminosi, kad pieninės šeimininkas, pasinaudojęs gigantiškais jos pajėgumas ir pigiais kreditais, supirks visą šalies pieno žaliavą ir perdirbęs parduos pelningesnėje rinkoje. Dabar, „vienos JAV firmos“ pagalba atvėrę Rusijos rinką, jie baudžiais didžiąją dalį šalies žaliavinio pieno išvežti į rinką, kur pieno produktai kainuoja bent 1,5 karto brangiau. Rinka neišvengiamai juda ten, kur labiau apsimoka.

Tik jei ši banali tiesa būtų įsisąmoninta prieš dvejus metus, „Philip Morris Inc“, realiausias pieninės pirkėjas, į varganą biudžeto kapšį vietoj skolų jungo būtų įdėjęs apie 11 mln. USD grynųjų pajamų.