Baravykai grįžo: ką gaminti iš miško lobių

Pavienių buvo galima rasti ir vasarą, kad ir kokia sausa ji šiemet. Tačiau tik rudenį, užtaikęs gerą vietą, iš miško gali grįžti su pilnu krepšiu, ir būtinai tikrinius baravykus, tai yra tuos, kurių galvos tamsiai rudos kaip šokoladas, išdėliojęs viršuje ant kitų grybų, kad visi sutikti pavydėtų. 

Tai yra tikras mūsų krašto turtas, ir svetur – Prancūzijoje, Italijoje – baravykai turguose parduodami labai brangiai. Mūsiškiai turguose baravykų neperka, nebent pažįsta žmogų: labai daug už gerus parduodama kirmėlėtų. Galbūt čia netgi ne pardavėjo kaltė, galbūt kai grybą rovė, tas buvo sveikutėlis. Tačiau miške absoliučiai visi grybai yra vienaip ar kitaip paveikti įvairiausių vabzdžių. Ryte rinkti kuo sveikutėliai baravykai, laiku nesutvarkyti ir pastovėję per naktį, kitą rytą jau bus kirmėlė ant kirmėlės. Juos plauti, valyti ir gaminti reikia kuo greičiau. Ir čia turtingieji baravykų lobio savininkai susiduria su problemėle, kaip neprarasti iš miško parvilktų turtų, ką čia tokio skanaus iš jų paruošus, ilgai nelaukus. 
 
Iš esmės pagrindiniai baravykų sudorojimo būdai čia viso labo tik trys: gaminti patiekalą ir valgyti iš karto, marinuoti ar rauginti ir džiovinti. Atrodytų, kai baravykų labai daug, užraugti juos ąžuoliniame kubiliuke su krapais, česnakais, kadagių uogomis, vyšnių lapais – pats efektyviausias būdas. Tačiau, pirma, rauginimas labiau tinka rudmėsėms, grūzdams ir panašiems grybams, baravykai tam kiek per švelnūs. Antra, visi šitie priedai, taip pat rūgimo metu išsiskirianti pieno rūgštis keičia esminį baravykų skonį. Taip, bus skanu, bet nebelieka to subtilaus, nesupainiojamo su niekuo baravykų aromato. Tas pats ir su marinavimu: priklausomai nuo panaudoto acto kiekio ir nuo prieskonių, marinuotų baravykų galima pradėti nebeatskirti nuo taip pat konservuotų pievagrybių. Jeigu norisi išsaugoti kuo daugiau originalaus baravykų skonio ir kvapo, geriau rinktis kitus būdus.