Dvikova, išgelbėjusi Žemaitiją

2013.06.28, 16:01
Persiųsk 6 Komentarai (6)

Vienas iš jų šiandien ilsisi puošniame sarkofage Liuksemburgo katedros centre. Antrojo kapą tikriausiai slepia kuris nors samanotas Žemaitijos piliakalnis.

Susitikę vieną snieguotą 1329-ųjų vasario rytą, kažkur dabartinio Gelindėnų (Plungės raj.) piliakalnio apylinkėse, jie, anot kronikos: „...puolė vienas kitą ir sulaužė ietis, o paskui pasiėmė kalavijus ir prasidėjo šaunus mūšis.“
Kautasi dėl šlovės, tikėjimo ir Žemaitijos likimo.
1328 m. gruodžio 6 d. visoje Prahoje aidėjo bažnyčių varpai – tai Čekijos karalius Jonas Liuksemburgietis su didele daugybe kariuomenės (cum magna multitudine bellatorum – lotyniškai pažymėjo vienas iš metraštininkų) išjojo į kryžiaus žygį prieš pagonis žemaičius.
Tai buvo duoklė „senai gerai“ čekų valdovų tradicijai: dar 1255-ųjų žiemą panašiai kryžiuočiams talkininkavo karalius Otokaras II, su 60-tūkstantine armija nukariavęs ir Ordinui „ant lėkštutės“ pateikęs sembus, galbūt ne karingiausią, tačiau tikrai turtingiausią prūsų gentį.

Jano Gotho piešinys
Čekijos karalius Otokaras II, 1255 m. padėjęs kryžiuočiams nukariauti sembus.
::Nuotrauka: Jano Gotho piešinys
Čekijos karalius Otokaras II, 1255 m. padėjęs kryžiuočiams nukariauti sembus.

Ne, čekai nebuvo kažkokia išimtis, žygiuoti į pagoniškąją Lietuvą mėgo visi Vakarų Europos didikai – austrai, vokiečiai, prancūzai, anglai.
Du kartus (1390 ir 1392 m.) kryžiuočiams pulti Vilnių padėjo Lankasterio kunigaikštis Henrikas Bolingbrokas, vėliau tapęs Anglijos karaliumi Henriku IV.

Su savim atsivedęs net garsiųjų anglų lankininkų, bet taip ir neužėmęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės (o jo bendražygis riteris Johnas de Loudehamas čia net padėjo galvą).
Ką šie kilmingieji riteriai čia visi pametė?.. Pirmiausia, tokie žygiai Vakarų Europos feodalams leisdavo sutaupyti. Tai buvo kur kas pigiau, nei plaukti kautis dėl Kristaus karsto į kokią tolimą dulkėtą Palestiną.
Žinoma, turint noro, dar buvo galima nusitrenkti į „antrą krikščionybės frontą“ – kiek mažiau tolimą Ispaniją, kurioje maurai nuožmiai priešinosi krikščionių bandymams atsikovoti prarastas teritorijas – vadinamajai rekonkistai.
Tačiau praktiškesni Skandinavijos, Anglijos, vokiečių ar čekų feodalai mieliau leisdavo į „artimą užsienį“ – kautis prieš paskutinius Europos pagonis. Išlaidų mažiau, o įgytos garbės, titulų ir sielos išganymo kiekis ne mažesnis. Juk dar popiežius Aleksandras IV 1255-aisiais, ragindamas žygiuoti prieš netikėlius jotvingius ir lietuvius, užtikrino „...krikščionims, kurie užsivilkę kryžiaus ženklą nutars patraukti prieš minėtus pagonis, tokį pat nuodėmių atleidimą, kuris yra duodamas tiems, kurie traukia į pagalbą Šventajai Žemei“.

Bent kartą dalyvauti kryžiaus žygyje tais laikais buvo šventas reikalas kiekvienam save gerbiančiam feodalui. Tik taip galėjai pelnyti riterio titulą, aplinkinių pagarbą, Bažnyčios palankumą, galų gale – ir sielos išganymą. Jaunuoliai šitaip įgydavo karinės patirties, valdovai pasirodydavo kaip uolūs krikščionybės gynėjai.
Beje, riterio titulas jau pats savaime dažnai būdavo žygio tikslas, nes neturėti jo tuomet reiškė... Na, maždaug kaip šiais laikais siekti karjeros be aukštojo mokslo diplomo.
Todėl labai daugelis sekė Austrijos kunigaikščio Albrechto (kurio 1377-ųjų žygį prieš lietuvius kadaise aprašė viduramžių poetas Peteris Suchenwirtas) pėdomis:
Išvyko Albrechtas šaunus
Iš Austrijos, teisus, romus
Jos kunigaikštis, pavyzdys
Drausmės, nes traukė jį širdis
Tapt žygy riteriu tauriu;

Na, „Tapt žygy riteriu tauriu“ buvo sąlygiškai nesunku: tereikėjo bent menkiausio „kovinio kontakto“ su vietiniais. Minėtu atveju austrų kunigaikštis (ir dar 74 atvykėliai) šį garbingą titulą pelnė iškart, kai netikėtai užpuolę Žemaitijoje išskerdė vietos vestuvių dalyvius:
Ten buvo jau Žemaitija;
Svečiai vos peržengė ribas,
Tuojau užtiko vestuves.
Tai nekviesti svečiai atvyko!
Po šokio su pagonim liko
Lig šešiasdešimt negyvų;
Paraudo kaimas nuo liepsnų...
(Vertė Alfonsas Šešplaukis–Tyruolis)

Kažkaip neriteriška? Nagi, nagi – karui su pagonimis taikyti kur kas „laisvesni“ moraliniai standartai, su jais kovota vadinamuoju kraujo ir ugnies, arba „mortelle“ karu. Prieš nekrikštus leista naudoti ir 1139-aisiais II Laterano bažnytinio susirinkimo uždraustą arbaletą. Na, kas tik neleista – minėtas „mortelle“ atrišdavo rankas nesilaikyti priesaikų, pribaigti sužeistuosius, šimtais gyvus deginti belaisvius ir t.t.
Visomis tomis galimybėmis kryžiuočiai noriai naudojosi.
Vis dėlto kai kurie nereikalingo kilnumo persisunkę svečiai, kryžiuočiams nespėjus sužiūrėti, retsykiais nutrūkdavo nuo grandinės, t.y. susiremdavo dvikovose su pagonimis.
Tai būdavo skandalas: mat pagal tuomet įsigalėjusią šv. Augustino teoriją, pagonys neturėjo teisės į turtą, taigi, tarp jų negalėjo būti ir kilmingų asmenų, taigi – negalėjo būti nė kalbos apie jokias dvikovas. Tad kryžiuočiai, žinoma, visaip stengdavosi išmušti mintis apie tokias dvikovas svečiams iš galvos.
Tačiau svečius galima suprasti – dvikovoje įveikus bendrakilmį krikščionį, visi mandagiai paplotų, bet jei ietimi nuo balno nutrenktum kokį pagonių kunigaikštį, tada jau – ovacijos atsistojus.
Visai kitas šlovės lygis. Na, tarytum koks britų princas Harry būtų ne tik pakariavęs Afganistane, bet ir asmeniškai susirėmęs su pačiu Osama.

10 tūkstančių „lietuvių piktybės“ tramdytojų
Grįžkime į 1328–1329-ųjų sandūros žiemą pas Joną Liuksemburgietį.
Čekų valdovą į šį karo žygį išviliojo ne tik „šlovingos tradicijos“. Buvo ir subtilesnių, finansinių, o ir moralinių priežasčių,  jei išverstume į šių dienų kalbą, jas gal tiktų pavadinti savotišku „bažnyčios lėšų įsisavinimu“.
XIII a. pabaigoje Artimuosiuose Rytuose žlugus paskutinėms kryžiuočių tvirtovėms, popiežius karštligiškai blaškėsi bandydamas sukelti naują kryžiaus žygių bangą.
Vidinėse rietenose paskendę Europos monarchai visaip išsisukinėjo nuo tos šventos pareigos, kol apie 1325-uosius popiežius Jonas XXII atkreipė dėmesį į nutrūktgalviška narsa pagarsėjusį turnyrų liūtą – Liuksemburgietį.
Pastarasis pernelyg nesispyriojo ir mielai sutiko tapti naujo galingo kryžiaus žygio vadu. Žinoma, ne už savo pinigus – popiežiui teko leisti čekų karaliui bent trejus metus minėtam žygiui organizuoti rinkti bažnyčios mokesčius, vadinamąją dešimtinę.

Laikas bėgo, ne tik narsa, bet ir švaistūniškumu pasižymintis Jonas mielai susirinkdavo mokesčius, o žadėto žygio kaip nebuvo, taip nebuvo. Ir tik baigiantis tretiesiems metams Liuksemburgietis pagaliau išžygiavo į... Žemaitiją.
Nustėrę dvasininkai formaliai negalėjo prikibti (ir priekaištauti, jog karalius surinktus pinigus panaudojo ne pagal paskirtį). Jonas jiems būtų paprasčiausiai prieš nosį pamojavęs vienu iš daugelio raštų, kuriais popiežiai nesyk užtikrino, jog žygiai prieš pagonis prūsus, jotvingius ar lietuvius Bažnyčiai naudingi tiek pat, kiek ir į Palestiną.
Juo labiau kad dar ne taip seniai, 1326-aisiais, jungtinė lietuvių ir lenkų kariuomenė, vedama karvedžio Dovydo Gardiniškio, žiauriai nusiaubė Brandenburgo markgrafystės Frankfurto miestą (prie Oderio).
Visa katalikiškoji Europa verkė ir šaukėsi keršto, baisiausiai pasipiktinusi tuo, jog gerą dalį užpuolikų sudarė pagonys. Jonas Liuksemburgietis, atsivedęs į Prūsiją apie 300 riterių, daugiausia iš Liuksemburgo grafystės, Prancūzijos ir Čekijos, patikino, kad atkeršyta bus deramai.

Beje, drauge su čekų karaliumi atvyko ir senas jo draugas, Gautier VI de Brienne'as, turėjęs gana egzotišką Atėnų hercogo titulą. Prancūzų istorikas Raymond'as Cazelle'is jį apibūdino kaip riterį, kuris „...neturėjo kitokios tėvynės nei avantiūra ir kryžiaus žygis ir bandė Žemaitijoje rasti tai, ko jam nepavyko Palestinoje“.
Šią spalvingą kompaniją dar papildė ir „viešųjų ryšių specialistas“– asmeninis Jono Liuksemburgiečio sekretorius, žymus prancūzų poetas Guillaume‘as de Machaut.
Kariuomenių žygiai tais laikais užtrukdavo: tik po gerų poros mėnesių, 1329 m. vasario 13 d., čekų karaliaus pulkai pasiekė Karaliaučių, ten jų jau nekantriai laukė pats Kryžiuočių ordino magistras Werneris vin Orselnas.
Pastarasis, tik pasisveikinęs su Liuksemburgiečiu, čia pat ėmė skųstis nesugyvenamų lietuvių kaimynyste. Belgo Jono de Prezo kronikoje užrašyta: „Vokiečių ordino didysis magistras pasiskundė jam dėl saracėnų (“saracėnais“ tais laikais buvo įprasta vadinti visus pagonis – G.K. pastaba), nes jie išsivarė jų gyvulius ir pagrobė maisto atsargas.“
Karaliaučiuje pamažu telkėsi įspūdinga atvykėlių ir kryžiuočių kariuomenė. Santūresnis Ordino metraštininkas Vygandas Marburgietis pažymėjo, kad „...užpulti Lietuvą ir jėga sutramdyti lietuvių piktybę“ rengtasi su 10-tūkstantine kariuomene. O fantazijos stoka nesiskundęs Guillaume‘as de Machaut pasakoja, kad jungtinės armijos gurguolę sudarė net 45 tūkstančiai vežimų!

Nežinomo dailininko portretas. „Vikipedija“.
Anglijos karalius, Lankasterio kunigaikštis Henrikas IV, bent du kartus žygiavęs į Lietuvą.
::Nuotrauka: Nežinomo dailininko portretas.  „Vikipedija“.
Anglijos karalius, Lankasterio kunigaikštis Henrikas IV, bent du kartus žygiavęs į Lietuvą.

„...o vedė juos karalius Margalis“
Smogti buvo sumanyta Žemaitijai – kryžiuočių šnipai pranešė, kad „daugybė saracėnų yra tvirtovėje, vadinamoje Galidane“ (tyrinėtojai mano, kad tai – dabartinis Gelindėnų piliakalnis Plungės rajone).
Sprendžiant iš vėlesnių įvykių eigos panašu, kad kryžiuočiai ketino išprovokuoti pagrindines žemaičių jėgas mūšiui atvirame lauke ir jas sutriuškinti.
Tam kryžiuočių avangardas – apie 700 karių, vedamų Liuksemburgiečio karvedžio Tirio d'Erž, – naktį pasislėpė miške netoli Gelindėnų ir sulaukę, kol išauš, o pilėnai išvarys ganyti savo gyvulių bandas, šiuos užpuolė.
Galvijus saugojusi gerai ginkluota apsauga kurį laiką, anot kronikos, „labai gerai gynėsi ir šauniai kovėsi“. Tačiau minėtas Tiris dvikovoje nukovė gynybą organizavusį pagonių vadą Eljeną (neaišku, kaip išties galėjo vadintis šis lietuvis, užsieniečių kronikose beveik visų pagonių vardai negailestingai iškraipyti): „...o Tiris stojo į kovą su Eljenu ir sulaužė ietį, bet saracėnas Eljenas neteko mūšyje šalmo, ir Tiris smogė kalaviju jam taip, kad perskėlė [galvą] iki dantų.“
Praradę vadą, pagonys pakriko, o užpuolikai džiūgaudami ėmė varytis galvijų bandas (tais laikais tai buvo bene vertingiausias karo grobis).
Ir tuomet persekioti užpuolikų iš tvirtovės išskubėjo gausios žemaičių pajėgos: „...išėjo jų geras 20 tūkstančių, – aikčioja de Prezo kronika, – ...o vedė juos karalius Margalis, kuris jau buvo senas.“
Dabar neabejojama, kad „Margalis“ – tai tas pat 1336-aisiais Pilėnuose žuvęs Margiris, veikiausiai – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino brolis.
„Senojo karaliaus Margalio“ prisivytiems Tirio d'Erž vyrams (jie nė už ką nenorėjo mesti pasigrobtų galvijų) teko stoti į nelygias kautynes. Tiesa, vargu ar pagonių buvo 20 tūkst. (jų skaičius, kaip įprasta to meto kronikoms, veikiausiai padidintas kokius dešimt kartų). Spaudžiami žemaičių, atvykėliai ėmė krikti, o vienas riteris „...taip išsigando, kad pabėgo, ir bėgo tol, kol pasiekė vokiečių ordino valdas...“.
Ir čia kovos lauke pasirodė visa Liuksemburgiečio armija – apie 4000 kryžiuočių ūmai smogė žemaičiams iš kitos pusės. Sėkmė vėl pakrypo kryžiuočių naudai: pagonys, rašo kronika, „...visiškai sutriko, buvo žudomi ir smarkiai sumušti, ir daugelis pabėgo“.
Daugelis – bet ne visi. Margiriui netrukus pavyko vėl suburti savo karius (“Kai Margalis tai pamatė, sušaukė savo vyrus ir prisiekė jiems, kad atsimokės krikščionims...“)
Supratęs, kad turi reikalą su pagrindinėmis kryžiuočių pajėgomis ir prieš jas neatsilaikys, Margiris nusprendė rizikuoti. Kaip rodo kronikos tekstas, jis pažino Joną Liuksemburgietį „...ir pažvelgęs į dešinę pamatė Čekijos karalių, o pažino jį iš sidabrinio liūto su išsišakojusia uodega [Liuksemburgų dinastijos herbas – G.K.]“.
Panašu, kad Margiris gerai žinojo Jono Liuksemburgiečio, užkietėjusio turnyrų liūto, reputaciją, tad nusprendė priešininką  išprovokuoti dvikovai.
Pastarosios baigtis net nebuvo svarbi – juk čekų karaliui priėmus iššūkį, pagonys automatiškai būtų buvę pakylėti iki krikščionių lygio vertų priešininkų, kuriems jau netaikomos „mortelle“, „kraujo ir ugnies“ karo taisyklės. Taigi, net žemaičių pralaimėjimo atveju būtų išvengta visuotinių skerdynių ir pasiduota palyginti lengvomis, garbingomis sąlygomis. Į jas bus galima ramiai nusispjauti, kai apie „garbingas riteriškas kovas“ svaičiojantys atvykėliai iškeliaus namo, o Lietuva vėl liks viena kariauti kruvinų, purvinų ir toli gražu negarbingų kovų su Vokiečių ordinu.
Todėl Margiris pasuko žirgą link čekų karalius ir šiam „...garsiai suriko, kad stotų į mūšį vyras prieš vyrą“.
Greta Liuksemburgiečio tuo metu, matyt, nebuvo kryžiuočių (gali būti, kad Ordino pajėgos tuo pat metu puolė kitas Žemaitijos pilis), galėjusių atkalbėti karalių nuo skandalingos dvikovos. O gal ir buvo, bet išdidusis valdovas tiesiog numojo ranka į vokiečių vapenimus apie dvikovos su pagonimi negarbę.
Jonas pirmiausia buvo riteris, o tai reiškė – ir garbėtroška. Jis tikrai turėjo girdėti, kaip vienas jo vadų Tiris d'Erž visiems giriasi savo pergale dvikovoje su pagonių vadu „Eljenu“. Pagaliau kaip tik tokiam atvejui čekų valdovas ir tempėsi į tokią tolybę prancūzų poetą.
Žodžiu, iššūkis buvo priimtas. Kas, kad kažkokiomis beprotiškomis sąlygomis. Margiris prisižadėjo pralaimėjimo atveju pasitraukti į kažkokią „Ikoiną“ (spėjama, kad tai Jūkainiai Raseinių rajone) ir nebekariauti su kryžiuočiais. Jonas Liuksemburgietis, daug nemąstęs, prisiekė Margiriui, kad, jei pralaimėtų, padės šiam nukariauti... Prancūziją (!).
Svarbiausia buvo tai, kad jau derėdamiesi dėl dvikovos sąlygų abu priešininkai numatė, jog po susirėmimo turėtų likti gyvi, taigi būsima kova turėjo vykti pagal „guerroyable“, t. y. riteriškos kovos taisykles.

Laimi tas, kas moka pralaimėt
Kautis buvo sutarta kitos dienos rytą, vienas prieš vieną, be jokių pašalinių.

„Kryžiuočių krikštas“, dailininko Wojciecho Kossako paveikslas, 1909 m.
Į lietuvių žemes įsiveržusių kryžiuočių nevaržė Vakaruose priimtos karo taisyklės.
::Nuotrauka:  „Kryžiuočių krikštas“, dailininko Wojciecho Kossako paveikslas, 1909 m.
Į lietuvių žemes įsiveržusių kryžiuočių nevaržė Vakaruose priimtos karo taisyklės.

Vienas šauniausių Europos riterių pačiame jėgų žydėjime (Liuksemburgiečiui tuomet buvo 33-eji) rengėsi susiremti su jau senu  pagonių valdovu. Tiesa, vis dar galingu – čekų kronikininkai Petras Žitavskis ir Pranciškus Prahiškis tvirtina, kad Čekijos karaliaus priešininkas buvo „12 pėdų aukščio“ (t. y. maždaug 3,5 metro!) vyras.
Vienas kovėsi dėl riteriško šaunumo ir šlovės, kitam rūpėjo bet kokia kaina apsaugoti savo kraštą ir žmones.
Naktis prabėgo greitai. Kitą rytą, rašo Jonas de Prezas: „...Čekijos karalius išklausė mišias ir priėjo išpažinties, paskui apsiginklavo, sėdo ant žirgo ir skubiai išjojo, nes jam pasakė, kad saracėnų karalius jo laukia. Tenai atvykęs Čekijos karalius rado narsųjį ir šaunųjį Margalį; puolė jie vienas kitą ir sulaužė ietis, o paskui pasiėmė kalavijus ir prasidėjo šaunus mūšis.“
Neaišku, kuris iš valdovų tą dieną būtų laimėjęs, bet pačiam kovos įkarštyje Liuksemburgietis ūmai išvydo Margiriui į pagalbą atskubančius 14 ginkluotų karių...
Įsikarščiavęs čekų valdovas išvadino lietuvį niekšingu išdaviku, tačiau šis, išvydęs, matyt, tikrai nekviestą saviškių pagalbą, irgi baisiai supyko. Supratęs, kad dvikovos sąlygos sulaužytos, Margiris riteriškai prisiėmė visą atsakomybę, tardamas: „Garbės žodis, aš nieko apie tai nežinojau, dėl to aš tau pasiduodu, tik garantuok man gyvybę ir paleisk už išpirką...“
Čekų valdovas triumfuodamas grįžo, vedinas belaisviu, „...o krikščionys pasitiko juos ir paklausė karalių Joną, kaip jam sekėsi, ir jis atsakė: „gerai“, bet liepė pagerbti saracėną, nes jis šaunus riteris...“.
Panašu, kad Liuksemburgiečiui padarė didelį įspūdį Margirio pasidavimas, abu – žemaičių ir čekų valdovai – susidraugavo ir ėmė keistis kilnumo ženklais. Galų gale čekų karalius maloniai paskelbė, kad jokios išpirkos iš pagonių karaliaus nebus reikalaujama ir „...tas galįs iškeliauti, kai tik panorės...“. Margiris lygiai taip pat maloniai, bet tvirtai įteikė Liuksemburgiečiui 20 tūkstančių florinų „...ir pasakė jam, kad paimtų juos ir dar labai jam dėkojo“.
Šie pinigai turėjo deginti Liuksemburgiečiui rankas – kronika mini, kad jose buvo iškaldintas Šv. Romos imperatoriaus Liudviko Bavaro herbas. Akivaizdu, kad Margiris išsipirko kiek anksčiau minėto skandalingojo 1326-ųjų lietuvių žygio grobio dalies pinigais. Tačiau sidabras nekvepia – Liuksemburgietis pinigus paėmė...
O kol ties Gelindėnais du valdovai varžėsi kilnumu, didžiulė kryžiuočių armija siautėjo likusioje Žemaitijoje: krito penkios lietuvių pilys – Gegužkalnis, Aukaimis, Žiesdytė, Gedimino pilis, Medvėgalis.
Tai buvo žlugimas. Istorikas Edvardas Gudavičius teigia: „1329 m. Žemaitijoje vos nepasikartojo 1255 metų Sambijos tragedija. Tokio karinio pralaimėjimo nei žemaičiai, nei visa Lietuva dar nebuvo patyrę.“
Bet pralaimėti mūšiai ir prarastos pilys dar nereiškia pralaimėto karo. Tą gerai suprato kryžiuočiai, tad Werneris von Orselnas nusprendė kartą ir visiems laikams palaužti gynybinį žemaičių potencialą paprasčiausiai išžudydamas visus belaisvius (o vien Medvėgalyje esą į nelaisvę pakliuvo 6 tūkst. žmonių).
Čia įsikišo Liuksemburgietis (gal suveikė 20 tūkst. florinų, o gal riteriškas Margirio elgesys) ir „savo prašymais išgelbėjo jiems gyvybę“. Mirties bausmė belaisviams buvo pakeista reikalavimu pasikrikštyti.
Toks krikštas su peiliu prie gerklės nereiškė visiškai nieko. Kryžiuočiams teliko griežti dantimis ir sukti žirgus namolio: jie kaip tik sužinojo, kad Ordino valdas užpuolė lietuvių sąjungininkas, lenkų karalius Vladislovas Lokietka.
Žemaitiją teko palikti nepribaigtą – Liuksemburgiečio ir Ordino pulkai 1329 m. kovą užgriuvo Lenkiją ir šiai teko skaudžiai pajusti visą šios jungtinės kariuomenės galybę. Vladislovas Lokietka prarado Dobrynės žemę ir tik šiaip ne taip išgelbėjo savo karalystę.
Pakariavęs gerus tris mėnesius Rytų Europoje, Liuksemburgietis nusprendė, jog tam kartui pakaks, tad su savo kariais išskubėjo į Čekiją pasimėgauti triumfu ir pasigirti pergalėmis prieš pagonis.
Kryžiuočiai galėjo džiaugtis Dobryne, bet jiems teko pamiršti Žemaitiją. Vos iš ten pasitraukė Ordino pajėgos, stabmeldžiai, su  apmaudu rašo Marburgietis, „...atkrito į pirmykštį paklydimą kaip šuo, sugrįžtantis prie [savo] vėmalo“.

„...ir mažai kas pasidavė į nelaisvę...“
Koks buvo žiauriojo magistro Wernerio von Orselno likimas?
1331 m. lapkričio 18 d. Marienverderio pilyje jam, po mišių išeinančiam iš bažnyčios, „...durklu persmeigė galvą brolis Jonas iš Eindorfo, piktosios dvasios sukurstytas, iš pykčio, kurį seniai nešiojo širdyje dėl magistro uždėtų bausmių už padarytus nusižengimus“.
Margiris valdė Žemaitiją iki 1336-ųjų vasario, kol kraštą vėl užgriuvo didžiulė jungtinė Kryžiuočių ordino, Brandenburgo markgrafo, prancūzų ir austrų riterių kariuomenė.
Šįkart manevrams nebuvo vietos – senasis Margiris su 4 tūkstančiais karių buvo užspeistas pilyje, vokiečių metraštininkas pavadino ją „Pillenen“, o mes žinome Pilėnų pavadinimu.
Apsuptieji gerai žinojo, kad šįkart belaisvių, kartą jau paniekinusių krikščionių tikėjimą, nebus pasigailėta. Pilį apsiautę kryžiuočiai, vedami magistro Dietricho von Altenburgo, anot Casparo Schutzo kronikos, „...kelias dienas, vieną po kitos, šturmavo ją visa jėga. Lietuviai vyriškai gynėsi...“.
Kaip mini Marburgietis, daliai gynėjų pavyko raitiems prasiveržti iš apsupties, tačiau Margiris nepasinaudojo ta galimybe ir liko tvirtovėje iki paskutiniosios.
Užpuolikams keliose vietose beveik pralaužus įtvirtinimus, Pilėnų gynėjai didžiuliame lauže sudegino savo turtą ir „...ėmė žudyti vieni kitus.“
Kryžiuočiams įsiveržus į pilį, ten jau beveik nebuvo gyvųjų, išskyrus Margirį ir saujelę karių, „...kurie dar gerą valandą iš vieno įtvirtinimo narsiai gynėsi, iš jų taip pat dauguma buvo nukauti ir mažai kas pasidavė į nelaisvę“.
„Nežmoniškai gynėsi“ ir pats Margiris, bet ir jis su žmona  galų gale irgi pasirinko mirtį. Kryžiuočiams į Prūsiją teko grįžti laimėjus „...daugiau žaizdų negu grobio, išskyrus gyvulius, kurių tie bepročiai gailėjosi labiau negu pačių savęs“.
Liuksemburgietis į mūsų kraštus, žinoma, vėl nešinas kryžiaus žygio vėliava, atsibeldė 1337-ųjų sausį.
Nieko labai reikšmingo čia nenuveikė – sutrukdė pabjurę orai, atlydys. Vis dėlto šis žygis Jonui Liuksemburgiečiui tapo lemtingas, anot prancūzų istoriko Raymond'o Cazelle'io, būtent čia garsiausias Europos riteris pasigavo akių uždegimą ir dėl jo ilgainiui visiškai apako.
Paskutinį kartą lietuvių žemėse Jonas, tuomet jau pramintas Akluoju, pasirodė 1345 m. pradžioje. Be jo, kryžiuočiams padėti atskubėjo ir Vengrijos karalius Liudvikas I, Olandijos grafas Vilhelmas IV ir daug kitų pigios karo šlovės ištroškusių didikų – Vygandas Marburgietis jų suskaičiavo net iki 200. Šįkart ketinta su žeme sulyginti Veliuonos ir Pieštvės pilis.
Bet atėjūnai susidūrė jau su visai kita Lietuva – krašto gynybą organizavę didieji kunigaikščiai Algirdas ir Kęstutis genialiai apžaidė priešus.
Paskleidę gandus, jog tuoj tuoj puls Sembą (dėl ko kryžiuočių magistras su visais svečiais nukurnėjo atgalios ginti savo valdų), lietuviai iš tikrųjų smogė visai kita kryptimi – Livonijai ir ten, anot kronikos „...pridarė daug graudaus“.
Čekų ir vengrų karalių nusivylimui nebuvo ribų: jie taip apipylė kryžiuočių magistrą Ludolfą Konigą paniekinančiais priekaištais, jog šiam „...iš susigraužimo aptemo protas“. Anot Marburgiečio, magistras „...ėmė nusikalbėti ir nusilpo jam protas“, o galiausiai Konigas net skustuvu nužudė savo tarną.
Nelaimingąjį Ordino magistrą Ludolfą pakeitė Heinrichas Dusemeris, o Jonas Aklasis išvyko, šįkart jau visiems laikams. Mat po metų, 1346-ųjų rugpjūtį, jis žuvo Šimtamečio karo mūšyje ties Kresi, su akla narsa atakavęs pranašesnes anglų pajėgas.

Vietoj epilogo
Margiris ir Jonas Aklasis, du valdovai riteriai, žuvo kaip ir gyveno, iki paskutinės valandos likę ištikimi savo pačių garbės kodeksams.
Kiekvienam jų tauta pastatė tokius paminklus, kokių buvo verti... Ne – kokių verta pati tauta, menanti ir gerbianti savo praeitį.
Jono Aklojo vardą iki šiol linksniuoja čekai, liuksemburgiečiai, prancūzai ir anglai.
Kresi mūšio vietoje tebestūkso paminklas „už Prancūziją žuvusiam“ Liuksemburgiečiui, o turistai grožisi ant Saro upės kranto čekų karaliui pastatytu puošniu mauzoliejumi.

Pilėnų gynimas, Aleksandro Vitulskio paveikslas, 1965.::Nuotrauka:
Pilėnų gynimas, Aleksandro Vitulskio paveikslas, 1965.

Apie Margirį šių dienų Lietuvoje vis dažniau teišgirsime kaip apie bailį, panikuotoją ir nevykėlį.
Kaip ir kiek per tuos praslinkusius beveik 700 metų turėjo išsigimti palikuonys, atsiskiesti jų kraujas, jei jie sugeba apie žmogų, kurį jo priešai (!) ir svetimšaliai vertino kaip „drąsiausią iš pagonių“ (čekų kronikos), „šaunų ir narsų“ (belgai), „narsiai besigynusį“ (vokiečiai) be jokio gėdos šešėlio tvirtinti, kad „Didžiausias panikierius buvo pats Margiris, kuris, užuot bandęs įkvėpti kariauną kovai, nubėgo į rūsį ir nužudė savo žmoną.“ (Rimvydas Valatka, Griaunanti Margirio pilies dvasia virš Lietuvos, „Lietuvos rytas“, 2009 08 13)
Žydams Mosado tvirtovės (kurios gynėjai nusižudė, bet nepasidavė romėnams) istorija tapo tautos nepalenkiamos tvirtybės ir vienybės simboliu.
Šių dienų Lietuva iki šiol negali suprasti, ką daryti su Pilėnais. Nors ne, gali – perskaičius minėtą straipsnį-spjūvį, jausmas buvo panašus į tą, kurį pajutau, kai maždaug prieš mėnesį stovėjau ant keturračiais išvagoto Girnikų piliakalnio (Šiaulių raj.), kurio viršūnėje teko pamatyti ir tualetiniu popieriumi demonstratyviai papuoštą krūvelę...
Va tokie „paminklai“ ir va tokie nykštukai šiandien tampa Margirio „teisėjais“ ir karinių sugebėjimų vertintojais. Kasdien įkopiančiais į vis naują saviniekos viršūnę.

Viduramžių karų rūšys: „Guerroyable“ ir „Mortelle“

Viduramžių Europoje atsižvelgiant į priešininką buvo galima kautis dvejopai.
„Civilizuoti“ valdovai stengdavosi tarpusavio santykius aiškintis prisilaikydami „guerroyable“, t.y. „riteriškos“ arba „sąžiningos“ kovos metodų.
Tokiam kare buvo privalu kovoti tik suderinus mūšio laiką ir vietą, o priešą derėjo ne sunaikinti, bet priversti sprukti ar paimti nelaisvėn ir gauti išpirką (tai buvo ir ekonomiškai naudingiau). Todėl priešininko žūtis laikyta gėdingu dalyku: praktikoje tai reiškė, jog išmuštą iš balno riterį pribaigė kuris iš eilinių prastakilmių karių.
Nenuostabu, kad kronikose, aprašant „guerroyable“ tipo mūšius, stengtasi gerokai sumenkinti tiek savų, tiek priešų nuostolius.
Pvz., vienu iš riteriško karo etalonų laikytas 1214 m. liepos 27-osios mūšis ties Buvino, kuriame tris valandas grūmėsi iki 40 tūkst. karių (15 tūkst. prancūzų ten įveikė 25-tūkstantinę anglų, vokiečių ir flamandų armiją). Neįtikėtina, bet, anot metraštininkų, kautynių metu težuvo vos 73 kariai (tačiau į nelaisvę pateko iki 9 tūkst. pralaimėtojų).
Visai kitoks buvo „mortelle“, t.y. „mirtinas“, arba „kraujo ir ugnies“, karas.
Tokio karo metu leista priešininką naikinti bet kokiais, kad ir žiauriausiais būdais: kankinti, žudyti priešo pasiuntinius, moteris ir vaikus, nesilaikyti duoto žodžio, jei tik tai naudinga, pribaigti sužeistuosius, belaisvius ir pan. Paprastai šis būdas taikytas mūšiams su pagonimis, eretikais ar maištininkais. Kronikos čia jau stengdavosi išpūsti priešininkų nuostolius.
Ar bereikia pridurti, kurio iš abiejų karų metodus dažniausiai prieš lietuvius taikė kryžiuočiai ir jų svečiai..?

Daugiau panašių straipsnių rasite „Verslo klasėje“ —  žurnale mąstantiems ir smalsiems žmonėms, kurie brangina savo laisvalaikį ir domisi rytojumi. Prenumeruoti žurnalą galite čia.