Neatrastos Berlyno vietos: kavinė, bitės, sodo lysvės ir paskaitos kapinėse

Daržininkystės infrastruktūra išplėtota šalia išlikusių antkapių – persidengimas rodo dvigubą teritorijos paskirtį. Vijos Pakalkaitės nuotr.

Kiekvieną sezoną sodininkams talkina iki tūkstančio savanorių. Dažnai tai – kaimynystėje gyvenantys žmonės. Vijos Pakalkaitės nuotr. — Daržininkystės infrastruktūra išplėtota šalia išlikusių antkapių – persidengimas rodo dvigubą teritorijos paskirtį. Vijos Pakalkaitės nuotr.

Berlynas – miestas, gyvas ir pulsuojantis, drąsiai laužantis standartus ir prikeliantis apleistas erdves netikėčiausiam gyvenimui. Vienas tokių pavyzdžių – Vokietijoje gana žinomas miesto sodininkystės projektas, anksčiau žaliavęs Kroicbergo rajone (vok. Kreuzberg), 2020-aisiais rado naujus namus Neuköllno rajone itin neįprastoje vietoje – buvusiose Naujosiose šv. Jokūbo kapinėse (vok. Neuer St. Jacobi Friedhof).

Pirmasis įspūdis įeinant į kapines – dviprasmiškas. Tvirti, gelsvų plytų mūro stulpai, vietomis aprašinėti grafičiais, ir sunkūs metaliniai vartai su rūstoku užrašu „Friedhof der St. Jacobi Gemeinde“ (Šv. Jokūbo bendruomenės kapinės), įamžintu ant tamsios lentos, byloja apie šios vietos pradinę ir pagrindinę paskirtį. Tačiau už vartų pasitinka visai kitokia, gyvybės kupina realybė.

Netoli įėjimo dešinėje pusėje lankytojų laukia kavinė. Ant paprastos medinės konstrukcijos – užsukti kviečiantis ryškus, vintažinio stiliaus užrašas „CAFÉ Prinzessinnengärten“. Priešais kavinę ant žolės su numintais takeliais išdėstyti masyvūs, grubiai tašyti mediniai suolai ir stalai – lauko terasa ruošiama netrukus prasidėsiančiam lankytojų šurmuliui: pokalbiams, kuriuos lydės taurių ir kavos puodelių dzingėjimas. Tolėliau dešinėje – spalvingomis grafičių kompozicijomis išmargintos pastatų sienos, jos kontrastuoja su netoliese esančiais daugiabučiais, kurių langai žvelgia į kapines.